„Euroviziją“ žiūrėjusi vilnietė Jurgita socialiniame tinkle pasidalino savo įžvalgomis apie tai, kodėl nugalėtojų kūrinys yra vertas tarptautinės scenos ir pateikė savo samprotavimus apie kūrinyje užkoduotą galingą žinutę.
„Kas už juos balsavo?“ Tokie klausimai mirga po bemaž kiekvienu feisbuko postu, pranešančiu apie „Katarsis“ pergalę Lietuvos „Eurovizijos“ atrankoje.
Iš tokių klausimų ir pasipylusio „heito“ kiekio gali susidaryti įspūdis, kad niekas nebalsavo, tik kažkodėl jie buvo išrinkti. Bet žiniasklaidoje dirbdama jau porą gerų dešimtmečių žinau, kad visada garsiausiai reiškiasi tie, kurie yra nepatenkinti, nesvarbu, koks bebūtų klausimas. Tie, kas patenkinti, paprastai tyli, nes ko čia šūkauti, jeigu ir taip viskas gerai. Šaukia tie, kam negera. Ir tai visiškai natūralu. Bet ne visai teisinga.
Nėra teisinga pasilikti savyje nepasakytą gerą žodį, palaikymą, pritarimą, paliekant eterį vien „heitui“. Apskritai, mes per mažai gerų žodžių sakome. Ir be reikalo.
Taigi, apie „Katarsį“. Man patiko. Esu iš tų tūkstančių, kurie balsavo būtent už juos. Nors turėjau ir antrą favoritą – „Drobę“, tas pasirodymas labai nugludintas, estetiškas, ekscentriškas, bet man asmeniškai priminė pernai metų „Eurovizijos“ laimėtoją Nemo.
Ta pati išprotėjusio genijaus nuotaika, vidinė drama, kopimas kažkur... Kažkur matyta, naujasis „eurovizinis standartas“, kokio galbūt šiemet bus dar daugiau. Ar tai bus sėkmingas ėjimas? Vargu, panašiai, kaip nebuvo kažkuriais metais, kai po laimėtojos, kuri pasirodymo metu išsinėrė iš suknelės, kitąmet net kelios atlikėjos padarė tą patį, bet to paties efekto jau nebuvo.
O roko grupių „Eurovizijoje“ būna kasmet ir jos kasmet labai neblogai pasirodo, gaudamos bent po šiek tiek balsų iš bemaž kiekvienos šalies, nes sunkesnės muzikos gerbėjų, kuriuos nudžiugina kažko artimo dūšiai pasirodymas tokiame konkurse, yra visur, ir Balkanuose, ir Skandinavijoje.
Bet balsavau už „Katarsį“ ne vien dėl praktinio išskaičiavimo ir ne vien dėl to, kad tai sunkesnė muzika. Pati daina yra tokia iš pažiūros paprasta ir kartu daugiasluoksnė, jog kartais apima jausmas, kad gal net patys autoriai ne iki galo suvokė, ką sukūrė.
Taip jau būna kūryboje, ir tai – vienas žaviausių jos aspektų. Interpretacijų čia galima ne viena, ir visos jos gilios bei aktualios. Taip, daina vienareikšmiškai liūdna, sunki, bet ne depresyvi, kaip dažnai nuskamba kaltinimas.
Pats paviršinis, kiekvienam žmogui suvokiamas interpretacinis sluoksnis – nepavykę, griūvantys santykiai ir iš to kylantis skausmas. Bet tie santykiai gali būti ne tik tarp dviejų žmonių, bet ir tarp žmonių apskritai, griūvantys bendražmogiškieji tarpusavio supratimo pamatai, bendravimo nunykimas, tai ir Z kartos, kuri, beje, labai karštai palaikė šitą grupę, tragedija – jauni, technologijų ir žmogaus teisių išlepinti ir visaip kaip toleruoti vaikai buvo įmesti į pandemijos, o po to – ir karo siaubą.
Tas akistatas jie nujaučia ir „Katarsio“ dainoje, ji – kaip savotiška terapija, išsakant, ką jauti.
Teko užmatyti apgailestavimų, kad nelaimėjo vienintelė politinę žinutę nešanti daina – Amoralu „Freedom“. Taip, ji nelaimėjo, bet ji nebuvo vienintelė, savyje turinti tokią žinutę.
„Katarsis“ dainoje, tarp krentančių apokaliptinių skeveldrų, ta žinutė išsitransliuoja dar ir kaip stipriai.
„Tuščios kalbos tik didina ugnį. Dega namai, jie pradeda griūti“. „Visko pamatai jau pradėjo pūti“. Ar ne taip šiuo metu jaučiasi Lietuva? Ar ne taip, po galais, gaudama antausius savo vertybėms, jaučiasi ir visa Europa? Argi ne vilku staugti norisi viso šito akivaizdoje?
Tas staugimas, iš kurio irgi mačiau pasišaipant kai kuriuose komentaruose, beje, yra teksto žodžiai: „Saugok ją“. Ką? Kas ta ji? Bent jau man iškylančioje interpretacijoje – ta pati, kur matome atlikėjams už nugarų, pilka, parūkavusi, apgriuvusi, gerai pažįstama, be proto brangi... Ją turime apsaugoti nuo lekiančių skeveldrų.
Ar yra vities? Taip, galbūt tai tik blogas sapnas. Galbūt kažkaip atsibusime. Reikia įsignybti. Nemaloniai. Bet tai vienintelis šansas atsipeikėti. Kad verksmas liktų tame blogame sapne, kuris pasitrauks iš pasaulio, kaip pasitraukė blogasis pandemijos sapnas. To labiausiai linkiu. Su Vasario 16-ąja!“ – drąsino Jurgita.