Nuo vaikystės svajojau kada nors pamatyti Japoniją ir perprasti, kame šaknys tos tobulos japoniškos tvarkelės. Kaip vėliau paaiškėjo, pirma, ten kiekvienas tvarkosi iš karto ir, nelaukdamas tarnų. Jokių ten, ai, vėliau, rytoj, arba ne aš numečiau. Antra, Japonijoje egzistuoja tokia švaros palaikymo policija, kuri bemat prisitato prie tų, kurie mieste pabando šiukšlinti.
Vos spėjus išlipti iš lėktuvo, krito į akį Tokijo Hanedos (tarti, Chaneda) oro uosto sienos, lipdyte nulipdytos užrasais su sutartiniais ženklais ir paaiškinimais keliomis kalbomis. Šalto vandens fontanėlis, beveik verdančio vandens čiaupas (arbatai, kūdikiams skirtiems mišinėliams).
Persirengimo kabinos (kelionėje labai patogu), mamų su kūdikiais patogumui skirti kambariai. Tualetai atskirai tiems, kurie su negalia. Ir jokių laiptų -vien liftai arba kalniukai, kad visiems būtų lengva užlipti arba nusileisti į kitą aukštą. Medicinos punktas, rūkomieji (su vidine ventiliacija). Kampelis su telefono automatais, iš kurių galima paskambinti į kitas pasaulio šalis su monetomis, jeigu kitų būdų susisiekti nebėra. Ten irgi užrasai su paaiškinimais keliomis kalbomis.
Šiaip jau, Japonijoje aukštesnė civilizacija, o ypač – teigiamas požiūris į žmogų bei noras patenkinti kiekvieno elementarius, žmogiškus poreikius. O jeigu kam nors imtų ir kiltų minčių visu tuo pasinaudoti blogąja prasme, pradėtų dergti arba net niokoti?
Tokijo Naritos oro uoste pastebėjau vienui vienintelį tvarkos palaikytoją, kuris man iš karto priminė garsųjį Bruce Lee. Iš tolo spinduliuojančios fizinės formos ir su 1,82 cm ilgio kovine lazda. Smalsumo vedina, mandagiai paklausiau, ar galėčiau fotografuoti. Atsakydamas papurtė galvą, kad ne. Kažin, ar jam prireikia ką nors tvarkyti kaip šiltą vilną? Bet stovi ten ir tiek. Kaip gyvas priminimas, kad, jeigu gražiuoju ne, pasišnekės kitaip.
Tokijo metro vagonuose taisyklės keleiviams yra aprašytos japoniškai, korėjietiškai, nes jie – geri kaimynai, tokie, kaip mes su latviais. Taip pat dar kiniškai – dėl didelio turistų srauto ir dėl nuo senų laikų susiklosčiusių giluminių kultūrinių ryšių tarp šių dviejų tautų. Galiausiai yra ir angliškai, visam likusiąjam pasauliui. Be to visur – simboliai bei sutartiniai ženklai. Tikrai, norint elgtis kultūringai, nei Japonijoje nebūtina mokėti japoniškai, nei Lietuvoje – lietuviškai. Noras įsirašyti į bendrą kontekstą ir tai, kad aplinkui yra tiek daug gerų pavyzdžių, savaime sukuria teigiamą terpę.
Sugrįžtant prie Tokijo metro taisyklių, yra užrašų, prašančių laikytis tylos. Jokio kalbėjimosi telefonu! Šio pasaulio didmiesčio gyventojai, kurių iš viso – 14 milijonų, o su aplinkiniais priemiesčiais – 41-nas milijonas, nori tik ramybės. Be to, mažai, kam sutampa maršrutai, todėl dažniausiai važiuoja tarp nepažįstamųjų. Kažkodėl japonams nekyla noro užmezginėti atsitiktinių pokalbių su nepažįstamaisiais, kad kelyje laikas greičiau bėgtų. Vieną kartą pastebėjau, kaip apyjaunė japonė, išsitraukusi telefoną, kažką tylut tylutėliai į jį pašnibždėjo. Kita, šalia sėdėjusi nebejauna moteris su pasibaisėjimu nusigręžė ir dar smarkiau ant veido užsitraukė kaukę, taip išreikšdama panieką tokiam įžulumui.
Kažin, ar beatseksi, nuo kada Tokijuje ir kituose Japonijos miestuose atsirado užrašų su visuotinėmis elgesio taisyklėmis. Galbūt tai kyla iš pačios japonų tautos, kai mamos pasišventusiai užaugina vaikus, išmokydamos visų per šimtmecius susiklosčiusių nerašytų mandagumo ir gražaus elgesio taisyklių. Dar gali būti, kad kažkuriuo metu japonams pradėjo darytis apmaudu matant, kaip garbinamą tėvų žemę pradėjo šnerkšti atvykėliai iš kitų pasaulio šalių.
Tada, belaukiant skrydžio namo, atgal į Ameriką, Tokijo Naritos oro uoste ilgai stebėjau aplinkinius žmones. Japonų aptarnaujantis personalas, nuo pasibaisėjimo kvadratiniais veidais, liūdnais žvilgsniais nulydėdavo kiekvieną, kurio nors turisto numestą šiukšlę arba ant grindų, t.y., kiliminės dangos, atsainiai išlietą gėrimą. Japonų kalboje yra toks terminas, kuriuo apibūdinamos tam tikros kaimyninės tautos. Išvertus į lietuvių kalbą, jis reiškia laukinius. Tikrai, per tiek amžių japonai spėjo pažinti kaimynus, kaip nuluptus.
Butuose, kuriuos nuomavausi nakvynei, keliaudama po Japoniją, sienos mirgėte mirgėjo nuo aplipdytų užrašų apie namų tvarką. Ne tik ant spintelių ir stalčių, kad būtų aišku, kas viduje, bet ir visur kitur. Pvz., virtuvėje ir vonioje – nepritaškyti, neprilaistyti! Pasirodo, kad ten dėl neįtikėtinai didelės oro drėgmės, vandens lašai taip ir laikosi, labai ilgai nenudžiūna.
Nuo to betoniniuose namuose pradeda pelyti butų sienos, kambarių kampai. Vonioje – taip pat, kur bepasisuksi, visur lipdukai: čia atsukti, čia užsukti, čia taip daryti, čia – anaip. Net, atsiprašau, unitazas, iš visų pusių aprašinėtas gamintojų, todėl tik japoniškai. Nebent moki visas 3 japonų kalbos abėcėles, tada viskas aišku, kaip dieną. Antraip, be angliškų špargalkių ir čia dažnai – nė iš vietos.
Bute Kijote šeimininkai kambaryje buvo palikę gražų lapelį ne tik su namų tvarkos taisyklėmis, bet ir, kokiai tarnybai paskambinti atsitikus nelaimei. Labai praktiška ir apie viską pagalvota iš anksto, dėl viso pikto. Japonų švaros poreikis ir begalinis tvarkingumas verste verčia tokio pat požiūrio mokyti, gražiuoju prašyti ir kitų. Taip ir vyksta aiškinamasis darbas, visur ir kas dieną.
Japonijoje, kaip ir JAV, parduotuvėse ir užkandinėse visados išstatomi geltoni, perspėjantys ženklai, kai grindys, ką tik išplautos ir dar šlapios. Mat, Amerikoje vietos savininkus negyvai užskųstų, jeigu kas nors paslystų ir, neduokdie, susilaužytų kurį nors galą.
Taip pat abiejose šalyse prie pastatų – užrašai, primygtinai prašantys nerūkyti tam tikro atstumo spinduliu. Japonijoje net prie gyvenamųjų, daugiabučių namų, o Amerikoje – prie įstaigų ir biurų. Tokijo paprastoje užkandinėje pastebėjau ant langų prilipdytų plakatėlių su taisyklėmis, iš kurių viena -negalima gerti atsineštinio alkoholio. Matyt, kažkam buvo šovę į galvą, ir gal net ne vienam…
O kaip Amerikoje palaikoma tvarka ir švara, kur gyvena tiek daug pačių įvairiausių žmonių?
Smulkmena, iš pirmo žvilgsnio, bet mane privertusi susimąstyti apie tai, kaip kiti suranda neįtikėtinų, bet veiksmingų būdų. Sykį vieno didelio knygyno kavinėje, Čikagos centre, po kavos puodelio prireikė ieškoti tualeto. Pamaniau, kad nebesuprantu angliškai, kai išgirdau, kad norint gauti tualeto raktą, reikia ant prekystalio palikti vairuotojo teises (JAV tai – pagrindinis asmens dokumentas).
Nustebote, ar ne? Iš kitos pusės, jeigu pamatytumėte, kiek visokiausių nelaimėlių vaikščioja, sėdinėja, kartais net gulinėja pagrindinėse Čikagos centro gatvėse, susijungtų galai. Čikaga, kaip bebūtų, yra trečias pagal dydį JAV miestas, todėl čia yra visko, deja. Kitaip tariant, šio didmiesčio darbuotojai, nebeištvėrę netvarkos, nesiskaitymo, galbūt net materialinių nuostolių, susikūrė vietinių taisyklių.
O ką, asmens dokumentas su savimi – elementari sąlyga, nors kitiems – sunkiai įkandama. Taip ir atsijoja kontingentą. Arba dar. Parduotuvėse ant lentynų vieliniais trosiukais prirakintos prekės, pvz., eletroniniai aparatai. Ne tai, kad čia būtų nesiskaitymo su pirkėjais arba jų negerbimas. Aplinkiniai puikiai nujaučia, kad tokių būdų, apsisaugant nuo vagišių, ėmėsi ne iš gero, o iš didelės bėdos.
Kadaise, kai dirbau pirmame darbe Niujorke, Manhetene, vienas bendradarbis – pakistanietis urdu kalba pasakė man įsiminusią senovinę patarlę: „Ūnt ándar-árab báhar“. Tada jo paklausiau, ką čia reiškia. „Kupranugaris – į palapinę, tada arabui-lauk“. T.y, tik leisk kupranugariui įkišti bent snukį, kad pasišildytų, nes naktį dykomoje labai atšąla. Tik žiūrėk, greitai ir pačiam šeimininkui ten nebeliks vietos, ir jis atsidurs lauke! Lietuviškai kalbant, visai užsilips ant sprando. O Lietuvėlei, tvarkantis kasdieną, linkiu stiprybės ir išradingumo!
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga