Gyvenam skirtinguose miestuose, todėl matomės labai retai. Dažniau susiskambinam arba susirašom. Kai mažylė miega, dažniau rašomės. Nes jei skambinamės, tai prie mažutės sunku kalbėtis, vis siekia telefono ir reikalauja mamos dėmesio.
Todėl kaip iš tiesų sekėsi mano seseriai, ilgai nenutuokiau.
Kai ji susilaukė antrosios dukrytės, buvau jos aplankyti kelios dienos po gimdymo. Visi buvome euforijoje. Tačiau kai atvažiavau pas ją dabar, po beveik aštuonių mėnesių, pakraupau. Iš sesers nieko nebuvo likę. Pajuodusiais paakiais (kai kalbėdavom per programėlę, ji, gudruolė, užsidėdavo kokį filtrą, kad nuslėptų savo realią išvaizdą), susivėlusi, nesišukavusi, smirda prakaitu, nesipraususi, veidas pleiskanotas. Pamiršusi apie savo asmens higieną, apie grožio procedūras, apie bet kokį laiką ir meilę sau. Nežmoniškai sulysusi, įkritusiais skruostais, kaulai vieni likę. Visa susisukus, susigūžus, akys apsiblaususios, liūdnos.
Kai bendraudvome telefonu, ji kažkaip tas kelias minutes sugebėdavo suvaidinti, apsimesti. O gal pati tiesiog to nepastebėjau.
Bet kai ją pamačiau gyvai, iškart supratau, kokia liga susirgo mano sesuo. Net gydytojo diagnozės nereikėjo, tapo akivaizdu, kad jai pogimdyminė depresija. Pasakiau, kad jai reikia gydytojo pagalbos. Kitaip ji tuoj nebegalės pasirūpinti savo vaiku.
Vyras jos dirba užsienyje, atvažiuoja retai, buvo gal porąkart grįžęs per visą laiką kelioms savaitėms. Vyresnėlė dukra dar per maža, kad tvarkytų namus ir rūpintųsi sergančia mama ir mažąja sesute.
Bėda, kad niekaip nesiseka jos įkalbėti kreiptis pagalbos. Ji mano, kad čia tik nuovargis, vaikelis paaugs ir viskas bus gerai. Bet aš žinau, kad tai ne tik nuovargis, nes su vyresnėle taip nebuvo.
Ji nebesirūpina tik savimi, namai sutvarkyti, vaikučiai pamaitinti, švariai aprengti, dėmesiu aprūpinti. Bet ji tik ir mato vaikus, savęs ir aplinkinio pasaulio – ne. Tarsi niekas daugiau neegzistuotų. Kaip padėti savo seseriai, jei ji pati to nenori?