Išmetė klaidą, kad spaudimas per mažas ir variklis užgeso. Šalia miške pavasaris siaučia, aikštelės pakraštyje šiukšlės kaukia, šaldytuvas užgeso, o laiminga Vokietija ramiai miega, nes šiandien sekmadienis.
Siunčiu šefui nuotraukas, žinutę, kad šaldytuvui – kaput. Krovinys – pusryčių bandelės, reikia -25, o jau beliko -3,7. Dar kiek ir bandeles galėsiu pats valgyti, nes šaldytuvą glosto pavasario šiluma +10.
Kol šefas miega, bandau pats tvarkyti, trinti klaidas. Nors čia pilna elektronikos ir pats ne kažką padarysiu, bet turiu patirties tokiose situacijose. Bandau vienaip, bandau kitaip – atsigavo! Užsikūrė.
Prabudo ir šefas. Parašė – „Ok“ ir vėl tyla, juk sekmadienis. Na, jei vėl užges, tada jau rimčiau jį šokdinsiu. Sėdžiu truputį piktas. Visa tai, ypač pavasaris, sužadino rimtas mintis – o kokio velnio aš čia sėdžiu?
Du tūkstančiai kilometrų nuo namų ir paprastoje miško aikštelėje, nes kitur vietos neberadau. Iki pilnos laimės belieka dūšią išleisti toje pamiškėje. Ot bus pilnos saujos „linksmo rūpesčio“ visiems. Ilgai tada mane minės, keiks ir priekaištaus, kodėl taip toli nuo tėvynės kojas ištiesiau.
Negalėjo tas nevidonas arčiau namų klumpes užversti. Net gyvas šiurpas nupurto, kai pagalvoju kiek vargo ir rūpesčio būtų tą vairuotoją į tėvynę pargabenti. Tai ne šiukšles surinkti ar šaldytuvą užkurti.
O kol suvoks, kad kažkas negerai, kažką atsiųs pažiūrėti, šaldytuvas, aišku, bus sustojęs, o bandelės ištižusios. Baisu! Tikras „siaubiakas“. O kiek būna tokių atvejų, kai vairuotojas sustoja ramiai penktadienį ir iki pirmadienio niekam iš valdžios jis nerūpi.
Kartą savo buvusio lietuviško šefo paklausiau, kada tu manęs pasigestum. Atsakė paprastai: „Žinau, kad esi ne pijokas, atsakingas, kontroliuoti ką veiki savaitgalį nereikia, tai jei pirmadienį pažiūrėjus į sekimo sistemą mašina numatytu laiku nepajudėtų, palaukčiau kokią valandą, tada skambinčiau. Jei dar per kokią valandą neatsilieptum, tada galvočiau, kaip patikrinti, kodėl nevažiuoji. Juk tu savaitgalį ilsiesi, negaliu tau skambinėti. Tavęs nereikia kontroliuoti, esi atsakingas“.
„Kartais pijoku ir neatsakingu būti geriau, nes vis paskambinėtum, patikrintum. Jei esu rimtas, tai iki pirmadienio ramiai gulėčiau, o vasarą per tiek laiko ir musės apsėstų mano kūną“, – rimtai pajuokavau.
„O ką padarysi. Nieko tokio, šiais laikais yra cheminių priemonių kabinoms išvalyti“, – taip pat rimtai pajuokavo šefas.
Taip, gerbiamieji, sunki dialema, kas geriau: ar dirbti vakaruose tol, kol kokioje pamiškėje kojas užversiu, bet iki užvertimo turėsiu galimybę oriai poilsiauti, ar savo darže kapstytis, bet toliau šalto Klaipėdos paplūdimio nenukeliauti, dviračiu po rajoną važinėti, bet dūšią savo kieme išleisti ir vietoje grabnyčios saujoje laikyti patrioto ženkliuką.
O kaip tu, prieteliau manai?! O kur tu norėtum numirti?
Peržvelgiau darbo pasiūlymus vairuotojams Lietuvoje. Liūdna, du-tris kartus mažiau nei Vakaruose. Paprašau žmonos, kad sudėtų mano numatomą lietuviško vairuotojo ir jos lietuvišką moters atlyginimą. Suskaičiuotų visus privalomus metinius mokesčius, padalintų iš 12 ir tą sumą atimtų iš mėnesio pajamų. Suskaičiavo. Mokesčiams, pakaks, brangiausiajai liks šiek tiek, man tik truputį, o kelionei į Turkiją – špyga ir netaukuota, sausa.
Beje, stebuklas, šaldytuvas vėl dirba, nestreikuoja, bandelės šąla, šefas prabudo, paskambino, pasidomėjo, ar gyvas, ar viskas ok, o šiukšlės... Jos gi ne mano. Ne aš išmėčiau, ne man jas rinkti. Nusiraminau, prisiminiau auksinę Tado Blindos mintį: „Geriau vieną dieną karaliauti negu visą amžių vergauti“ ir ramiai nuėjau miegoti. Ryt pirmadienis ir varysiu toliau, kol...