Kai Amerikoje ruošiausi gauti Ilinojaus valstijoje galiojančią mokytojos licenciją, teko palankyti vienos disciplinos kursą universitetiniu lygiu. Mat, Vilniaus Muzikos akademijos baigimo diplomą pripažino ir tik disciplinų sąraše pritrūko vienos, labai svarbios: apie mokytojų darbą su negalią turinčiais mokiniais. Nieko apie tai nežinojau ir pamaniau, kad tai – tiesiog formalumas, ir nieko daugiau. Vėliau pasirodė, kad per šį išklausytą kursą su eibe praktinių užduočių, ne tik sužinojau daug svarbių dalykų, reikalingų dirbant mokykloje, bet man tiesiog akys atsivėrė!
Tikrovė JAV, ypač valstybinėse mokyklose, pasimatė visai kitokiu kampu. Šitoje visuomenėje stengiamasi ne nustumti į šalį ir atmesti tuos, kurie su negalia, o, atvirkščiai, juos priimti kaip lygius su kitais žmonėmis. Nors jie – iš pažiūros kitokie, su kokia nors negalia. Tai – sudėtingas ir ilgalaikis procesas, kurio centre – JAV valstybė ir mokinių su negalia teisę į mokslą užtikrinantys įstatymai (angl. IDEA, The Individuals with Disabilities Education Act).
Viena dalis – tai privalomos disciplinos visiems vidurinių mokyklų mokytojams, kad mokėtų dirbti su negalią turinčiais vaikais. Šalia to yra taip pat ir atskiros mokytojų specialybės, Amerikoje vadinamieji, specialieji pedagogai. Nors jie dirba įprastinėse vidurinėse mokyklose, bet būtinai atskirose klasėse, kuriose mokosi maždaug po 5 įvairaus amžiaus mokinius (įvairių klasių) su kokia nors negalia.
O universiteto dėstytojas buvo labai įdomus žmogus. Išpuolus progai, pats truputį papasakojo apie save: kad prieš tai eilę metų dirbo specialiuoju pedagogu, t.y., su negalią turinčiais mokiniais, kad jo tėvas – iš Pietų Vokietijos. Pastarasis per Antrąjį pasaulinį karą buvo netekęs kojos. Vėliau persikėlė į JAV ir čia nugyveno likusįjį gyvenimą vargdamas su protezine koja. Tad, dėstytojui nuo jaunystės kažkuria prasme labai rūpėjo gyvenimo nuskriaustieji. Va, tada dėstytojas ir pasakė, kad viena iš pačių svarbiausių jo dėstomo kurso dalykų – visados sakyti ir rašyti – žmonės su negalia (angl. people with disabilities), o ne neįgalieji (angl. disabled people).
Pagrindinis skirtumas toks, kad žmogus su negalia negali vieno-kito dalyko, o ne visko. Be to, visų pirmiausia ir svarbiausia, jis – žmogus, Ir tik po to, kad jis – kitoks, negu kiti. Tokie žmonės dažnai patys nujaučia ir galbūt supranta, kad niekados negalės atrodyti ir elgtis, kaip visi kiti. Ir tai žmogiškąja prasme yra labai sunku. Juolab, nederėtų jų pavadinant ne tuo žodžiu, lyg jie negalėtų visiškai nieko. Dar daugiau. Kultūrine prasme išsivysčiusiose visuomenėse žmones su negalia visados stengiamasi ne atstumti arba pažeminti, bet suprasti ir paremti, kuo tik įmanoma. Pagaliau, ar norėtumėte būti jų vietoje, visą gyvenimą?
Kai pradėjau dirbti amerikiečių valstybinėje mokykloje, žinios apie darbą su negalią turinčiais vaikais labai pravertė. Amerikoje nevisi mokiniai mokosi pagal vieno sukirpimo programą ir tik bendrose klasėse. Kiekvienam kitokiam, ypatingam atvejui – individualios sąlygos. Sutrumpintai tai JAV vadinama IEP (angl. Individualized Education Program). Yra nustatytas procesas, kaip tokios programos sudaromos, kokiais atvejais taikomos, kas kiek laiko vėl svarstomos bei atnaujinamos.
Amerikoje vidurinėse mokyklose mokosi vaikų su įviraus sunkumo negalėmis. Dėl vienų iš jų bendras mokslų programas reikia pakeisti labai nedaug, o dėl kitų – mažai ką palikti iš bendro kurso. Taip ir paskirsto mokiniams pamokas, kurias vieni lankys kartu su klase pagal savo amžių, o kurias, arba visas – atskiroje klasytėje, tik su specialiaisiais pedagogais ir, kur kiekvienas mokinys turės po pagalbininką, mokytojos padėjėją per visas pamokas.
Specialaus ugdymo mokytojos pagal įgytą išsilavinimą kuo puikiausiai orientuojasi medicininių diagnozių srityje, todėl moka dirbti su mokiniais, kurių negalia paveikia įvairius fizinius ir protinius sugebėjimus. Tokios specialybės mokytojų paklausa JAV – didelė. Sistema, kaip valstybinėse mokyklose sudaryti sąlygas mokslui visiems vaikams be išimties buvo be perstojo kuriama daug dešimtmečių ir yra toliau tobulinama, kad atitiktų mokinių poreikius greitai besikeičiančioje visuomenėje.
Tad, amerikiečių vidurinėse mokyklose mokslo programos ir mokymo aplinka, pačios klasės yra dvejopos: skirtos visiškai sveikiems mokiniams ir mokiniams su negalia. O atskirų mokyklų materialinis aprūpinimas JAV, deja, skiriasi, priklausomai nuo valstijos, miesto arba atskiro rajono, miesto dalies.
Yra tokių, kuriose mokytojų padėjėjų – vienas tarp 0–6-tų klasių. Kitose, gi, kiekvienas vaikas su negalia turi po mokytojo padėjėją, kuris būna šalia jo per visas pamokas ir padeda mokytis, judėti (pvz., stumdo vežimėlį arba padeda susitvarkyti tualete). Kadangi JAV į mokyklą priima tik pagal gyvenamąjį adresą, dėl vaikų šeimos kraustosi gyventi iš vienos vietos į kitą, kad tik jų mokslui būtų kuo geresnės sąlygos. Vieni dėl to, kad konkrečios mokyklos mokytojai labai gerai išmoko ir dargi pamokų metu nusiunčia papildomai pasimokyti (už dyką) pas mokykloje dirbančius gerus korepetitorius. Kiti – kad mokykloje jų vaikus su negalia aptarnautų kuo daugiau specialistų: specialiųjų mokytojų, mokytojo padėjėjų, vietinė logopedė, gydomosios mankštos specialistai.
Grįžtant prie lankyto universiteto paskaitų kurso apie darbą mokykloje su negalią turinčiais mokiniais, vieno užsiėmimo metu studentų grupei docentas parodė tokį pažintinį video. Jame buvo nufilmuota paauglė, kuri kiekvieną rytą pati prisitvirtindavo abiejų kojų protezus ir tada, lazdų padedama, labai sunkiai atsistodavo ir taip pajudėdavo pirmyn. Veide – visiškos ramybės išraiška. Kaip išmokė vokiečių kilmės docentas-amerikietis, tokius žmones reikia vadinti su negalia. Jie negali tik kažko. Tokie žmonės gali, sugeba, ką kita. Todėl jie verti sveikųjų supratingumo ir visokeriopos paramos.
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga