Tikrai niekados neįsivaizdavau, kad kada nors teks labai ilgai gyventi pačių įvairiausių pasaulio žmonių visuomenėje. Viena – apsilankyti kokioje nors kitoje šalyje, mandagiai apsilenkiant su vietiniais. Visai kas kita – kitataučių kolektyve (ne komandoje!) kasdien spręsti darbinius reikalus. Bet taip galima pažinti žmones iš arti, sužinant apie jų tautinės kilmės kultūrą daug naujo ir įdomaus.
Trečiame pagal dydį JAV didmiestyje, Čikagoje, kiekvienas žmogus – vis lyg iš kito pasaulio kampelio. Tokia pati kultūrų įvairovė ir gimnazijoje, kurioje dirbu jau eilę metų. Anot statistinių duomenų, visose penkiose esamam švietimo skyriui pavaldžiose gimnazijose mokosi 83-ijų skirtingų pasaulio kalbų atstovų – mokinių. Neblogai, ar ne?
Todėl, peržvelgus klasės mokinius, susidaro toks vaizdas, kad kiekvienas – vis kitoks. Sėdi kuo gražiausiai vienas šalia kito, kartu mokosi, draugauja. Tiesa, nužiūrinėti žmones ir aptarinėti jų išvaizdą – kokia odos spalva, akių plotis ir kita – Amerikoje laikoma tikru rasizmu. Todėl JAV tie, kurie gerbia save ir brangina turimą darbo vietą, to niekados ne tik nepasakys, bet apskritai išmes iš galvos, kad kur nors netyčia neleptelėtų. Ir čia, tokioje visuomenėje, kur viešpatauja kalbos laisvė!
Amerikoje svarbiausia – ne tai, kaip kiekvienas atrodo, o ką jis gali duoti darbe, kuriame dirba: naujų, gerų minčių, iniciatyvos, sugebėjimų darniai dirbti su kitais. Nors amerikiečiai – irgi tik žmonės, ir tikrai pasitaiko visko, bet bent toks yra tikslas ir šitos visuomenės pagrindų pagrindas.
Tad, gimnazijoje dirbant su pačios įvairiausios tautinės kilmės mokiniais, niekados nenuobodu. Dar įdomiau yra kasdien stebėti bendradarbius, taip pat kilusius iš įvairių pasaulio šalių.
Sakysite, kad Amerikoje visi skirtumai nusitrina ir susiniveliuoja? Ir aš taip maniau, kol čia gyvenau pirmus dešimt metų. Bet, kuo toliau, tuo labiau pastebiu kultūrinių dėsningumų, ir, aišku, tik be jokio išankstinio nusistatymo. Anglų kalbos žodis, anecdote, išvertus į lietuvių, paprasčiausiai reiškia įdomų, neįtikėtiną gyvenimišką atsitikimą.
Graikai
Yra toks angliškas posakis, „It’s all Greek to me.“ Ilgai negalėjau perprasti jo prasmės. Bet po to, labiau pažinus dvi gimnazijos bendradarbes – graikes, atskiri taškai susidėliojo į visumą. Dar iš senų mokslo laikų prisimenu mintį, kad senovės graikų civilizacija palaipsniui išblėso dėl įsigalėjusio hedonizmo.
Ką man tada reiškė šis terminas? Ogi beveik nieko, tik kad tai susiję su malonumais, pasilepinimu. Kai dabar iš pirmų lūpų išgirdau apie graikų kasdieninį gyvenimą, pasidarė daug aiškiau. Jiems šneka dažniausiai tik ir sukasi apie tai, kokiame restorane skaniai pavalgė, kur su anūkais maloniai praleido laiką, ir kur planuoja ramiai pasibūti per atostogas. Taip pat labai būdingas grupinis gyvenimo būdas. Pvz., su jau suaugusiais vaikais ir anūkais tėvai kartu praleidžia vos ne kiekvieną savaitgalį ir būtinai kasdien susiskambina.
Beje, atsitiktinai, ar ne, abi bendradarbės – graikes ne tik tobulai skaniai gamina valgyti, bet, svarbiausiai, ir labai sveikai. Štai Jums ir Viduržemio jūros šalių tradicinė sveika mityba! O dar su kokiu malonumu papasakoja, ką vakar gamino arba ką šiandien paruoš šeimai… Tai – tikrai itin mėgiama pokalbių tema bei svarbi kasdieninio gyvenimo dalis.
Tuo tarpu Amerikoje labai populiaru, jeigu išvis dar valgo vakarienę namie, tai daugių daugiausia praplėšia šaldyto patiekalo plėvelę ir pasišildo mikrobanginėje krosnelėje. Čia ne jaunimo tarpe, o iš kartos į kartą namie sau jokio valgyti virimo-kepimo.
Tad, minėtas angliškas posakis apie graikus, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų štai ką: man vienodai šviecia, kaip graikams viskas, išskyrus žemiškus malomunus.
Vokiečiai
Lietuvių nebenustebinsi garsėjančia vokiška tvarkele, bent jau, kaip būdavo seniau. Taip pat ir tuom, kad vokiečiai šventai laikosi įstatymo raidės, ir kad kitus pasveikina gimtadienio proga net tada, kai patys visai nenori, per jėgą. Bet kad monotoniškas kalbėjimo tonas, lyg žirniais į sieną, išliktų tokiems, kurie gimę Amerikoje… Ne, tuo negalėjau patiketi, kol nesusidūriau su mokiniais vokiškomis pavardėmis. Ir čia vis tokie atvejai, kur pačios vokiečių kalbos nė bū – nė me. Labai kažin dar, ar tėvai irgi – bent kažkiek. Mokyklos vokiečių kalbos mokytoja, pagal viską – vokiečių kilmės, bet klausantis – nuobodybių nuobodybė, kai pasisako per susirinkimus.
Nors žmogus – be galo malonus, ir, kas svarbiausia, labai teisingas mokinių atžvilgiu. Keista ir nuostabu, kad gimnazistams – amerikiečiams dažniausiai labai patinka, kai vieni mokytojai viską susistato į savo vietas.
Dar įdomu, kad mokiniai vokiškomis pavardėmis, nors ne visi, bet raštu atsakinėdami į klausimus, dažnai pamini žodį – darbas. Darbas, dirbti, stengtis – jų kasdieninės šnekos leitmotyvas. Aišku, prie to dar prisideda tai, kad anglų kalba – be galo skurdi, palyginus su lietuvių. Vien tikrame žodyne egzistuoja atskiri žodžiai: mokytis, susitarti, mankštintis, prisitaikyti. O tikrame gyvenime amerikiečiai viską, kur reikia dėti bent kiek pastangų, vadina darbu.
Grįžtant prie vokiečių ir kas dar susiję su Čikagos istorija yra tai, kad XX a. pradžioje čia kas ketvirtas gyventojas buvo grynas vokietis. Tik po Antrojo pasaulinio karo dėl politinių aplinkybių vietiniai vokiečiai pradėjo suamerikoninti savo pavardes arba iš viso pasikeisdavo kitokiomis. Bet tautos genetinio fondo neišsitrinsi, o ir nereikia. Vis pagalvodavau, kodėl viena bendradarbė savo noru, net niekeno neprašoma, vis patvarko ir papuošia pagal pareigas jai visai nepriklausančią gimnazijos patalpą. Ir taip metų metais. Kaip kartą netikėtai išsikalbėjome, jos mama – tikra vokietė, ir ją su broliu užaugino namie kalbėdama tik vokiškai. Štai Jums ir atsakymas, kodėl vokiečiams niežti nagus, vis kur nors, ką nors patvarkyti.
Ispanakalbiai
Tai – labai plati kalbinė – tautinė sąvoka, kuri daug pasako nebent patiems amerikiečiams. Anot statistikos, šiuo metu JAV visuomenę sudaro 19 proc. ispanakalbių, t.y., žmonių, kilusių iš Centrinės ir iš Pietų Amerikos.
Grubiai paskaičiavus, dabar du iš penkių Amerikos gyventojų yra ispanakalbiai. O ateityje prognozuojama, kad bus trys iš penkių. Jų nšeka skiriasi nuo ispanų-europiečių ir skamba daug švelniau, lyg su nuglaistytais skardžiaisiais priebalsiais. O dėl gyvenimo būdo, tai jie labai linkę numuilinti tai, ko nenori. Viską geriau padarysiu rytoj, t.y., maňana (manjána). Ir ko čia stebėtis, jeigu jų gimtosiose šalyse, kaip taisyklė, saulė kiaurą dieną šviečia šiandien bei švies rytoj, ir taip eilę mėnesių, kol prasidės žiema, t.y., liūčių metas, bet vis tiek tebebus karšta.
Todėl bent jau dėl klimato, tai – tiesiog rojus žemėje! Nors žmogiškų sunkumų esti ir ten. Yra tokia meksikietiška patarlė, kad namai pastatyti ne ant žemės, o laikosi ant moters pečių. Taip ir matosi, iš šono pasižiūrėjus į jų gyvenimus.
O dėl išvaizdos, tai į gimaziją Lotynų Amerikos tautinės kilmės mokinės kasdien ateina kaip į tikrų tikriausią pokylį: šukuosena – plaukas į plauką ir apranga – vos ne vakarinė. Prieš prasidedant pamokoms, ryte, mergaičių tualete užgulti veidrodžiai, kaip kokiame nors aktorių grimo kambaryje prieš spektaklį. Dalinai taip ir yra, nes vėliau, mažų mažiausiai pertraukų metu, ir vyksta pagrindinis sublizgėjimas bendraamžių tarpe. Įdomu tai, kad Amerikoje ispanakalbiai dažnai išsiskiria triukšmingu elgesiu, gal net su maištavimo atspalviu. Tuo tarpu Meksikoje, stebėdama vietinius mažo miestelio gyventojus negalėjau atsistebėti, kokie jie ramaus ir taikaus būdo.
Indai
Didelė ta Azija ir be galo daug skirtingų tautų ir šalių. Vien tik Indijoje, pasak buvusio mano šeimos nario, kilusio iš tų kraštų, ten yra 200 skirtingų kalbų ir tautų. Nuo senų senovės Indijoje gyveno ir tarpusavyje gražiai sugyveno eibės tautų tautelių. Man labai patiko dokumentinis filmų serialas apie Indijos istoriją, kultūrą ir papročius.
Didis šviesuolis buvo imperatorius Ašoka (angl. Ashoka), gyvenęs III a. prieš mūsų erą. Jo nuopelnu Indijos miestuose buvo pristatyta milžiniskų kolonų (angl. Pillars of Ashoka), ant kurių buvo išrašytos jų visuomenei taikomos dorybės bei idealai. Man labiausiai įstrigo vienas – būti mokytu žmogumi, t.y., mokša. Taip, tikėkit netikėję, bet tai – to paties lietuviško žodžio, nemokša, antoninmas. O kiek kartų jį maža esu girdėjusi, kartojant aplinkinių…
Indų ir pakistaniečių kilmės mokytojų Amerikoje daug. Jie gimtinėje nuo pirmos klasės gali pasirinki, kokia kalba mokytis iš vadovėlių: anglų arba vietine. Todėl, persikėlus gyventi į JAV, jiems nėra jokio kalbos barjero. Angliškai kalba laisvai, kaip gimtąja kalba, nors ir su tam tikru akcentėliu. O kodėl indai ir pakistaniečiai kartu? Vėlgi, iš pirmų lūpų išgirdau, kad skiriasi tik jų religija. Valgiai ir tradicijos – tokie patys, iš gilios Indijos senovės, nes jų kulūrai – mažų mažiausiai 5000 metų.
O mokininiai – labai plepūs. Jaunesniųjų klasių vaikams burnos beveik niekados neužsičiaupia. Galbūt jiems yra kraujyje, kad gyvenime ką nors galima pasiekti, daugiausia per liežuvį, bendraujant žodžiu. Ką norėti, šitiek žmonių ir pačioje Indijoje, ir pasklidusių po visą pasaulį.
Gimnazijoje kalbų sakymo konkursus kažkodėl laimi mokiniai indiškomis pavardėmis. Taip pat dažnai nuneša laurus net visós valstijos mastu. Gerai, juk, kad randa, kur pritaikyti įgimtą gyslelę. Kita indų-mokinių stiprybė yra tėvų skiepyjamas darbštumas.
Vaikeli, nieko nepasieksi, jeigu nesistengsi! Kaip viena mokytoja-indė kartą papasakojo, Indijoje tik apie 5 proc. vidurinio mokslo absolventų turi šansų patekti į universitetus. Ir tai tik tokie, kurie visus dalykus mokėsi kiauriais penketais, kaip seniau Lietuvoje, arba A+ lygiu pagal JAV. Vis palinksiu gálva, pamačiusi sąrašus, kas šiemet laimėjo gimnazijos, apygardos ir visos Ilinojaus valstijos gimnazistų matematikos varžybas. Ir vėl vien tik indiškos ir kiniškos mokinių pavardės… Ne tai, kad reikia geros galvos, bet visų labiausiai – noro išmokti taisykles mintinai. Čia mažų mažiausiai. Arba dar – šiaip pamąstymui. Kodėl gimnazistai mongoliškomis pavardėmis laimi beveik visas imtynių rungtynes?.. O iš kur žinau, kad mongoliškos? Tai čia panašiai, kaip Čekanavičiūtė gali būti tik lietuviška pavardė, ir nei jokia kitokia. Taip ir su mongolų. Vieną sykį išsiaiškinus, nesunku perprasti sistemą. Jos – labai ilgos ir itin sunkiai ištariamos. Lygiai, kaip ir vardai, ne tokie lengvi, kaip Dailė.
Rusai
Užuodžiu iš tolo. Man irgi pasufleruoja genetinė lietuvių tautos atmintis. Vėliau tenka tik įsitikinti, klydau, ar ne. Pasitaikė vienas mokinys, kuris per pamoką ištisai valgydavo prisinešęs kuo daugiau visko iš valgyklos. Amerikiečiai užkandžiauja, taip, bet ne taip, kaip išbadėję! Gyvas pavyzdys, bylojantis apie tai, kad Rusijoje žmonės bent paskutinius 200 metų nieko daugiau nematė, tik karą ir badą.
Yra ir viena mokytoja – rusė, nors pasikeitusi ir vardą, ir pavardę. Bet ylos maiše nepaslėpsi. Net iš eisenos pasakyčiau, iš kur kilusi, jau nekalbant apie šukuoseną ir madas. Vieną kartą tarp mūsų užsimezgė neplanuotas pokalbis. Tada ji suprato, kad aš moku rusiškai. Užsiminiau tik, kad esu iš Lietuvos, todėl dar prisimenu (tuos laikus). „Bet, šiaip, greitai pasimiršta“…-pasakė rusė.
„Ne, nepasimiršta!“ – atsakiau smarkiai papurtydama galvą ir atitinkamu tonu. Jos veido išraiškoje įžiūrėjau, kad bus supratusi, ką norejau tuo pasakyti. Ne kalbá, o istorija nepasimiršta!
Italai
Nieko nenustebinsi italų būdu, gyvenant šalia, Europoje. Bet Amerikoje, mano kukliu pastebėjimu, jie labai išsiskiria. Itališkų pavardžių daug teisėsaugos pareigūnų tarpe, taip pat ir tarp tų, kurie užima vadovaujančius postus. Gal, sakysite, kad Romos imperija niekados neegzistavo, arba kad žmonių patirtis kažkur išgaravo?..
Bendraujant su italais man dar nepasitaikė, kada nors būtų ne jų viršus, tiek mokinių, tiek suaugusiųjų tarpe. Juos nukalbėti besišnekant, nėra jokių šansų. Gimazijoje vienas bendradarbis, irgi itališka pavarde, iš bet kurios situacijos sugeba išlįsti sausas. Jeigu neužtenka faktų ir tikrų įvykių, į pasakojimą labai natūraliai įterpia išgalvotų pasakų, tiksliau, nė nemirktelėjęs sumeluoja tiesiai į akis.
Ne visi tokie, aišku, bet kad kiekvienas – atskiras personažas, tiesa rėkte rėkia. Jeigu tik pajunta, kad vietoje niekas nepagaus už rankos, kad meluoja, nesvyruodami išplauks, kaip patiems lengviau ir palankiau.
Seniau esu mokiusis, kad Italijoje pirmosios sukurtos operos (vietoje filmų, nes tada dar nebuvo elektros) buvo arba opera buffa, t.y., juokingo turinio, lyg komedijos, arba opera serio (serijo), labai rimto siužeto, vos ne tragedijos. Akivaizdu, nors ir neįtikėtina, kad lygiai tas pats vyksta ir šiais laikais Amerikoje tarp žmonių, kilusių iš Italijos. O jau kai gimnazijoje susitinka dvi pagyvenusios italės, nors abi čia gimusios, kokias kalbas ir tiesiog spektaklį išraito viena prieš kitą!.. Tiesiog įdomu stebėti iš šalies. Aš taip nemokėčiau nė suvaidinti.
Nenuobodu gyventi amerikiečių visuomenėje, kur kiekvieną dieną vos ne kiekviename žingsnyje – po anekdotą, lietuviškai, po įdomų atsitikimą.
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga