Abu labai stengėmės, kad šventinis pusryčių stalas būtų įspūdingas – patys gaminome maistą, marginom margučius, pati kepiau pyragą, netgi sviestinį avinėlį kažkaip sugebėjom pagaminti. Viskas buvo suplanuota iki smulkmenų.
Tačiau Velykos buvo toli gražu nepanašios į pasaką, apie kurią svajojom. Sužadėtinio mama, tik pamačiusi mūsų stalą, pradėjo mėtyti tokius žeminančius komentarus, kad margučiai su dažais dažyti, ji tokių tikrai nevalgys.
„Nusinuodysiu dar“, – susiraukusi pasakė ji, mostelėjusi į mūsų margučius. Na taip, dažėme su pirktiniais dažais, bet man tokie margučiai labai gražūs. Mano tėvai jau buvo atvykę, tai tėtis pradėjo burbėti ir mane užstoti, kad čia maistiniai dažai ir niekas nieko neketina nuodyti.
„Reikia saugotis ne margučių dažų, o tikrų gyvačių nuodų“, – leptelėjo atsikirsdamas mano tėtis ir negrįžtamai įžiebė tarp mūsų šeimų konfliktą.
Kalbos apie nuodus buvo tik pradžia. Visą vakarą mūsų tėvai tarpusavyje „ėdėsi“. Ir dėl tradicijų, ir dėl maisto, ir kad nėra jokio vyno, ir kad nėra tos jų mėgstamos silkės mišrainės, ir viską, aišku, vainikavo nesutampančios nuomonės dar ir apie politiką.
Per dešimt minučių stalas pavirto į karo lauką. Galiausiai įsivyravo nemaloni tyla, kurią tik retkarčiais pertraukdavo indų ir stalo įrankių garsai.
Galiausiai tėvai išsiskirstė. O mano tėvai dar taip išeidami mestelėjo, kad čia buvo paskutinis kartas, kai jie susitinka su ta šeima.
„Jei tokia atmosfera, mes geriau jau dviese šventes sutiksim“, – nusiminusiu balsu atsiduso mano mama.
Ir tikrai, kitais metais sutarėme, kad švęsime tik dviese, na, gal nebent trise... Be margučių konkurso, be alkoholio, be įžeidinėjimų. Tik margučiai ir ramūs Velykiniai pusryčiai. Arba dar geriau – kelionė į Italiją.