Tačiau man iškart į akis krito labai daug tatuiruočių ant jos kūno. Didžiąją kūno dalį dengė drabužiai, kelnės ir ilgos rankovės, tad mačiau tik kelias tatuiruotes ant kaklo ir pirštų. Tačiau atšilus orams ji atidengė ir savo rankas bei kojas, kurios buvo papuoštos tatuiruotėmis.
Tie kūno piešiniai kažkaip visai nesiderino su jos asmenybe.
Tatuiruotės gražios, bet į akis krito visai kas kita. Tatuiruotės ant rankų ir kojų buvo padengtos randais. Ne iškart supratau, nuo ko tie ilgi kaip rėžiai randai... Tik vėliau paaiškėjo, kad mano merginos tatuiruotės buvo skirtos randams paslėpti. Ji dengė savo skausmingą praeitį. Gražūs piešiniai slėpė ne tik jos kūno, bet ir širdies randus.
Aš apie tai jos nieko neklausiau. Net nežinojau, kaip pradėti tokį pokalbį. Tačiau vieną vakarą, sėdint parke ant suoliuko ir tyliai stebint, kaip leidžiasi saulė, ji pati prakalbo apie savo skausmą.
„Kai kurie žmonės slepiasi už šypsenos. Aš slėpiausi po rašalu“, – paaiškino ji.
Tada ji papasakojo apie savo tatuiruotes, apie savo randus, kurie priminė apie skaudžius ir juodus išgyvenimus, patirtus šeimoje. Kaip jai teko gyventi su patėviu, kentėti smurtą, patyčias, žeminimą, engimą, motinos meilės trūkumą.
Prisiklausiau baisių dalykų. Kaip patėvis ją skriausdavo, gesindavo į jos kūną cigaretes ir panašiai. Tai baisu. Sunku protu suvokti, ką ji turėjo išgyventi.
Skausmas ir patirtos skriaudos tikrai nepasimirš. Bet pasakiau jai tai, kas labai svarbu žinoti ir kitiems, esantiems šiuo metu beviltiškoje situacijoje.
Aš jai pasakiau, kad visi išgyvenimai ir randai – tik dalis istorijos. Nes dabar galime ją perrašyti iš naujo. Ir ne ant rankų ir kojų, bet realiame gyvenime. Pradėti gyventi kitokį gyvenimą niekada nevėlu.