Deja, bet nuvažiavus realybė smogė kaip šaltas dušas. Anglų kalba jos labai labai silpna, todėl susirasti padoresnio darbo ji negali. Dirba nekvalifikuotą darbą už 1500 svarų. Kosmosas. Sumokėjus už nuomą, mokesčius, transportą, lizingus, lieka ašaros. Sako, kad mokesčiai ir kainos neadekvačios.
Kalbos giminaitei nėra kada mokytis, nes sunkiai dirba nuo ryto iki vakaro, po 9–10 valandų, todėl kažkur mokytis, paskaitų lankyti ir pamokų ruošti neturi galimybės.
Kartą mamai verkė, kad atsiųstų pinigų, nes negali pragyventi. Žinokit, vos nepasiutau. Aš Lietuvoje uždirbu 1100 eurų. Bet niekada negalvojau, kad emigrantai gali prašyti pinigų iš mūsų, o ne atvirkščiai, kaip būdavome pratę.
Gyventi Anglijoje ir verkti, kad tėvai atsiųstų dalį savo lietuviškos pensijos yra, liaudiškai sakant, „žemiau plintuso“.
Nelabai suprantu, kodėl tame užsienyje sėdi žmonės, net kai jiems tikrai taip blogai? Juk už panašią algą galima gyventi ir Lietuvoje. Taip, čia taip pat nėra pyragai, taip, žmonės čia sunkiai verčiasi, bet čia yra savi namai, šeima, draugai, sava kalba. O ten tu esi vienišas, svetimas ir dar trečiarūšis, kuris nesuduria galo su galu ir reketuoja pensininkus tėvus.
Bandau protinti savo mylimą šeimos narę, kad krautusį lagaminus ir grįžtų namo. Bet ji įsitvėrusi savo – dar pasiseks. Nesuprantu, kodėl kai kas vis dar galvoja, kad užsienyje geriau.
Lietuva taip pat kažkam svajonių užsienis. Pažiūrėkit, kiek užsieniečių atvažiuoja pas mus dirbti ir džiaugiasi. Kodėl mes savo gimtinę tik patys nuvertiname ir vis dar esame įsitikinę, kad kitur tai tikrai geriau nei pas mus?