O kokie šie metai buvo Lietuvos mokiniams ir mokytojams? Pirma paminėjau mokinius, jaunesniąją kartą, tikrai ne dėl to, kad negerbčiau mokytojų. Ginkdie! Vienoje amerikiečių mokyklos klasėje pakabintame plakate kartą perskaičiau tokius žodžius: „Ačiū, kad atėjote į mokyklą, nes be jūsų čia neturėtume, ką veikti!“
Gal šiek tiek keistokai skamba. Bet tikrai, kas nutiktų, jeigu, į kurią nors mokyklą ryte daugiau nebeateitų nė vienas mokinys? Distopinio filmo scenarijus. Laimei, mokiniai, kaip lankė, taip tebelanko ir toliau lankys mokyklas. Taip pat ir mokytojai – dirbo, dirba ir dirbs (kaip sykį gražiai pasakė anos vyriausybės vadovė). Ir taip kiekvienoje visuomenėje, nežiūrint visko, visų už ir prieš.
Amerikiečių mokyklose iki šiol tebesidairau gerų pavyzdžių, kurių galbūt būtų įmanoma, kada nors pritaikyti Lietuvoje. Amerikiečiai dėl kitokios valstybės istorijos jau nuėję tam tikrą epochos kelią, be jokių karų ir didelių trukdymų iš šalies, ir taip apie 200 metų. Į amerikiečių mokyklas galima bent pasižiūrėti iš šono ir, kai ką priimti, kas artima Lietuvos sąlygomis, arba atmesti.
Iškart paminėsiu, kad, kur jau kur, bet Amerikoje yra tikrai daug visko. Ir galbūt Jūsų pačių, o gal giminaičių arba pažįstamų žmonių vaikams mokyklose visai kitokia tvarka, negu čia aprašyta. Vienok, tai – mano asmeniniai įspūdžiai iš profesinės aplinkos, kuriai Amerikoje priklausau jau 13 metų. Tad, kaipgi atrodo, rytais prasidedantis ir palaipsniui užverdantis gyvenimas amerikiečių mokyklose?
JAV vaikus į mokyklas nuveža – parveža mokinių autobusai, bet tik esant tam tikroms sąlygoms. Pvz., į 7–8-tų klasių vadinamąją vidurinę mokyklą (angl. middle school) mūsų pačių vaikus būtų vežioję, jeigu būtume gyvenę daugiau nei mylios (1 JAV mylia=1,6 km) atstumu.
Kiekviename mieste, vietovėje – savos taisyklės. Į pagrindinę (0–6-tų) klasių mokyklą (angl. elementary school) ir į vidurinę (iki 8-tos klasės) mūsų vaikai visados nueidavo pėsti. Tiksliau, aš visados nuvesdavau ir po to pasitikdavau, nes Amerikoje vaikai iki 12-os metų amžiaus niekados negali būti vieni, nei namie, nei mieste, gatvėje. Sakydavau, kad sveika pasivaikščioti gryname ore, o be to, užaugus gali neišpulti visur važinėtis su taksi, t.y., su pavėžėjais. Yra tėvelių, betgi, kurie kiekvieną rytą vaikus nuveža ir po pamokų parsiveža namo automobiliu. Juk ir tarp suaugusiųjų pasitaiko tokių, kurie, atsiprašau, net į tualetą nuvažiuoja. Iš kitos pusės, tokiuose beribiuose priemiesčiuose kaip Čikagos, visuomeninis transportas neišvystytas, nes kiekvienam – savas maršrutas. Žmonės tiesiog sulipę su automobiliais, nes viskas – toli, ir į visur reikia patiems kas dieną važinėti.
Vienoje pradinėje mokykloje, kur seniau dirbau, ryte pamatytas vaizdelis mane šokiravo, bet gerąja prasme. Įsivaizduokite mokyklos direktorių, pojaunį vyrą, būtinai su magistro laipsnio išsilavinimu mokyklų administravimo srityje, stovintį netoli mokyklos įėjimo ir atidarinėjantį tėvelių automobilių dureles, kad vaikams būtų lengviau išlipti!
Mat tada, privažiavus prie pat mokyklos, tėveliams nebereikia patiems išlipti iš užvesto automobilio, kad prie durų išleistų vaiką. Be to, taip greičiau juda eismas, nesusigrūda automobiliai, visi išlieka mandagūs, ryte nesusigadina nuotaikos. Šalia to, direktorius su kiekvienu dar maloniai pasisveikina, prisimena daugelio mokinių vardus, nors mokykla – didelė. Ir taip vos ne kiekvieną rytą, jeigu tik direktoriui tądien anksti nėra susirinkimų. Jis – mokyklos kieme, su mokiniais, ne uždarame kabinete, įsitaisęs ant patogios kėdės. Patikėkite, man tikrai negaila, bet koks milžiniškas skirtumas požiūrio ir rezultatų prasme!
O mokiniams-amerikiečiams smagu, kai direktorius – ne aukštybėse nutolęs valdininkas, o tiesiog žmogus, kaip ir jie patys. Prie tokių direktorių visados galima prieiti, ko nors paklausti arba pasakyti, nebūtinai tik už uždarų durų, ant kilimo. Yra gal net dar daugiau: amerikiečiai nuosekliai siekia, kad mokiniams sukurtų pasitikėjimo jais jausmą. Antraip, ar įmanomas žmogiškas bendravimas be šito, ypač su vaikais?..
Rytais vėluotis į mokyklą – neįmanoma, nes tada iškart užtaisomos pasekmės. Lankomumas sužymimas minučių tikslumu. Pvz., gimnazijoje, prasidėjus pamokai, stoviu su elektronine lentute (ne planšete, nes tai – pracūziškas žodis, planchette; be to jis ir reiškia, lentutę) ir sužymiu: tas įėjo į klasę 7.31 h, anas-7.32 h.
Pamokų ruošos klasėje mokymo kurso nėra, o vien tik savarankiškas darbas, t.y., namų darbų ruoša ir pasikartojimas būsimoms tos dienos pamokoms. Be to, į tokias klases-salytes susirenka nuo 20 iki 70-ties arba net daugiau gimnazistų. Todėl lankomumas turi būti tobulas, antraip tokia pamoka – tuščias laiko švaistymas, jau vien kiekybine prasme.
Pavėlavimu laikomos pirmos 5 pamokos minutės, ir pamokos gimnazijoje prasideda 7.30 h. Vėliau, kada mokiniai beateitų, lentutėje į lankomumo grafą kiekvienam įrašau pamokos praleidimą. Bet būtinai pridedu tikslų laiką: tas ar anas atėjo į pamoką 7.36 h, 7.40 h, o gal net dar vėliau. Kartais tėveliai paskambina į gimnazijos priimamąjį ir paaiškina, kodėl vaikas tądien pavėlavo. Tai – kaip atleidimas už šį mažytį nusižengimą.
Jei ne, už lankomumą atsakinga gimnazijos darbuotoja kiekvieną pavėliavimą įrašo į tam tikrą duomenų bazę. Po penkių pavėlavimų be pateisinamos priežasties mokinį išsikviečia pasikalbėti. Primena, kad reikia visados ateiti laiku, paaiškina kodėl.
Tada paklauso, ką pasakys pats mokinys, jeigu išvis nori kalbėti. Kartais to pakanka, kad pradėtų stengtis ateiti į pamokas punktualiai, nes oi, kaip paaugliai nemėgsta visokių pokalbių ir nori tik būti palikti ramybėje!
Bet jeigu pokalbiai ir priminimai nebepadeda, nuo šeštojo pavėlavimo mokiniui įrašo nusižengimą mokyklos taisyklėms. Gimnazijos vadovai yra sukūrę ir nuolatos tobulina ištisą sistemą, kiek tiksliai nusižengimų priveda prie vienokios arba prie kitokios pasekmės, kurios mokiniai, aišku, niekados nenori. Arba palieka po pamokų, arba per pietų pertrauką, vietoje draugų kompanijos, turi sėdėti atskirai, specialioje klasėje prie mokyklos priimamojo.
Mokyklos vadovai nenori perspausti, todėl taip pat prigalvoja visokių būdų, kaip skatinti, sužadinti norą elgtis gerai. Amerikiečiai-mokiniai, lyg išbadėję, visados labai nori valgomų prizų: jiems fundinami ledai, picos, traškučiai, aišku. Arba dar sugalvoja, kokias nors gimnazistų tarpusavio varžybas (ne dabar Lietuvoje taip madingus iššūkius; angl. challenge, reiškia, rungtynes, varžybas).
Yra tokių gimnazistų, kuriuos šiaip ne taip prišnekina, kad, kuo greičiau, ir kuo ilgesniam laikui sugrįžtų į gerą kelią. Kai rezultatai tampa pastebimi plika akimi, juos kuo nors apdovanoja. Bent man labai patinka, kad amerikiečiai mokyklose siekia akcentuoti gerąją reikalo pusę, nors jos kartais – gal tik 1proc. Bet juk gyventi vis tiek reikia toliau, ir mokinius mokyti kas dieną, vienerius metus arba kol pabaigs mokyklą. Tie, kurie dirba mokyklose, puikiai žino, kad kartais susidaro tokios sudėtingos aplinkybės, kai su vienu-kitu mokiniu susišnekėti yra tikrai be galo sunku.
O ar teko girdėti, kad amerikiečiai-mokiniai kiekvieną mielą rytą, iškart po skambučio į pirmąją pamoką, ramiai atsistoję skanduoja ištikimybės Jungtinėms Valstijoms priesaiką (angl. Pledge of Allegiace)? Gražu, ar ne?
Anot internetinių šaltinių, ištikimybės Jungtinėms Valstijoms priesaika mokyklose prigijo seniai, dar 1892 metais. Tų metų spalio 12-ąją, per Kolumbo dienos šventę, pirmą kartą ją skandavo susirinkę mokyklinio amžiaus vaikai. Matyt, kad pasiteisino, nes palaipsniui virto visuotiniu, visose Jungtinėse Valstijose iki šiol tebegaliojančiu kukliu, rytiniu mokinių pilietiškumo ritualu. Priesaikos tekstas – labai paprastas, vos vienas ilgas sakinys: „Prisiekiu ištikimybę Jungtinėms Amerikos Valstijoms, respublikos postulatams, pagal kuriuos įkurta ir veikia valstybė, vieningai šaliai, globojamai Dievo, kurioje kiekvienam priklauso teisė į laisvę ir teisingumą“ (vertimas – laisvas, antraip jausčiau per daug atsakomybės). Ir šiuos prasmingus žodžius mokiniai kas rytą kartoja, pridėję ranka prie širdies. Taip pat, jeigu gieda JAV himną arba jo pagarbiai klausosi. Mano mama kadaise juokais sakydavo, kad jai taip gražu, kaip amerikiečiai, vis prideda tą rankytę prie širdies, kai groja Amerikos himną. Ir tikrai, pažinus artimiau, amerikiečiai ne apsimetinėja, o tai daro labai nuoširdžiai.
Betgi, šiais laikais pasitako visko. Yra tokių, kurie priesaikos Jungtinėms Valstijoms metu neatsistoja, neprideda rankos prie krūtinės, arba himno giedojimo metu atsiklaupia. Tai – arba grynai laisvos valios išraiška, giliai asmeninė, apie kurią, vargu, ar kas nors kada nors teirautųsi. Arba tai – asmens tyli pilietinio protesto akcija.
Pavyzdžiui, kadaise JAV afro-amerikiečiai buvo vergais. Vėliau, XX a., ištisus dešimtečius truko gyventojų segragacija, kai juodaodžių žmonių nepriimdavo į baltaodžių tarpą. Tik 1964 m. liepos 4 d. įstatymo tvarka ši sistema buvo panaikinta, bet tik formaliai, deja, ne žmonių mąstysenoje. Kaip man atrodo, kas rytą mokinių skanduojama priesaika reiškia priminimą, kokie yra šios valstybės idealai. Čia – naujos teisės, bet ir pareigos.
Kartais paaugliai-mokiniai atrėžia, kad jie kalba tą, ką nori, nes Amerikoje – žodžio laisvė. Tada jiems mokytojai kantriai aiškina, su visokiais gyvenimiškais pavyzdžiais, kad už pasakytus žodžius atsakomybė – pačiam žmogui. Žodis žvirbliu išlėks – jaučiu sugrįš.
Kad ir gimnazijos mokytojai, kai apsidraudžia vieno milijono vertės draudimu tam, kad jeigu kas nors užskųstų, būtų, iš ko susimokėti už bylinėjimąsi teismuose. Taip labai brangina profesiją ir darbo vietą! Todėl mokytojai darbe kalba visados labai atsargiai, lyg kas nors užrašinėtų kiekvieną žodį. Mano sūnaus klasėje kartą per pietų pertrauką, kuri dažnai vyksta klasės patalpose, ne valgykloje, mokytojas juokais pasakė vienam mokiniui, maždaug taip: „Ką, vėl valgai? Ir taip jau storas!“ Ir, kaip Jums atrodo, kuo visa tai jam baigėsi? Ogi išmetė iš darbo už mokinio žeminimą, diskriminaciją, dargi kitų akivaizdoje. Štai Jums ir amerikietiška žodžio laisvė.
Mokykla yra mokykla. Sunku kartais ištverti, bet vis tiek traukia. Bent man amerikiečių mokyklose visados įdomu, nes nuolatos sužinau ką nors naujo ir gero. Tuo pačiu taip norėtųsi palinkėti Lietuvos mokytojams, kad juos visados gerbtų už pasišventimą vaikams ir, žinoma, kad jiems tinkamai atsilygintų. Dar palinkėčiau, kad surašytų visą būsimų mokslo metų darbo tvarkaraštį, ir kad niekas nesitikėtų, kad jie ateis į susirikimus už dyką, savo laisvalaikio metu. Ką, jie – paklusnūs vergai?..Gerų vasaros atostogų!
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga