Noriu pasidalinti istorija, kaip po pirmo „pažintinio susitikimo“ su būsima mokytoja jautri septynmetė prarado motyvaciją, nebepasitikėjo savo sugebėjimais. Kodėl net trumpas vertinimas gali turėti ilgalaikį poveikį ir kaip to išvengti. Vienas neapgalvotas sakinys per pažintinį susitikimą gali sunaikinti šešiamečio pasitikėjimą savimi ir troškimą eiti į mokyklą. Kodėl kai kurios mokyklos vis dar „atsirenka“ pirmokus ir kur tai veda?
Pradžia, kupina vilčių
Rugpjūtį ar birželio pabaigoje vaikai, baigę priešmokyklinę grupę, ruošiasi žengti svarbų žingsnį – tapti pirmokais. Tai kupina vilčių, jaudulio, smalsumo akimirka. Deja, kai kuriais atvejais, dar neprasidėjus rugsėjui, šis entuziazmas žiauriai užgesinamas.
Mažai mergaitei, kuri atėjo į „pažintinį susitikimą“ su būsima mokytoja, buvo užduotas klausimas apie naminius gyvūnus. Ji paminėjo žuvytes – juk jų turi namuose. Mokytoja tai paneigė: „Žuvys – ne naminiai gyvūnai.“
Mergaitei tai buvo pirmas signalas – suklydai. Ji jautri, kūrybinga, daug pasiekusi, tačiau vienas smulkus nesutarimas ją užblokavo, užvaldė emocijos, baimė. Likusios užduotys buvo atliktos ne taip, kaip ji geba.
Tuomet, girdint mergaitei, buvo pasakyta, kad jos gebėjimai „neatitinka pirmos klasės lygio“, paklausta, ar jai nebuvo taikyta individualių poreikių programa, ir išsakyta mintis: „Ši mergaitė bus man našta.“
Vaikas, kuris dar dieną prieš džiaugėsi būsimu rugsėju, po šio susitikimo pasakė: „Aš nenoriu eiti į mokyklą, aš bijau!“
Problema – ne vaikas, o sistema
Kaip priešmokyklinio ugdymo mokytoja, išleidusi jau 21 ugdytinių laidą, žinau šios mergaitės galimybes. Ji rašo diktantus, skaito, sprendžia uždavinius – tai, ko iš priešmokyklinuko net nereikalaujama. Jos ugdymo pažanga fiksuota dokumentuose, stebima nuosekliai. Tačiau šis 10–15 minučių „susitikimas“ nubraukė viską.
Tai ne pavienis atvejis. Tokios „atrankos“ vyksta ne vienoje mokykloje – formaliai jos nevadinamos testais, tačiau jų tikslas akivaizdus: atsirinkti patogesnius, „paruoštus“ vaikus.
Kur dingsta „atsirinktieji“ gabieji? Ką rodo rezultatai?
Jeigu į pirmą klasę surenkami patys gabiausi, iš anksto skaityti, rašyti mokantys vaikai, kodėl tų pačių mokyklų dvyliktokų valstybinių brandos egzaminų rezultatai ne visada tai atspindi?
Kur dingsta tie „pažangieji“ pirmokai? Kodėl jie nebūtinai virsta kūrybingais, sėkmingais abiturientais?
Atsakymas gali būti nemalonus, bet būtinas: atranka dažnai tarnauja ne vaikų labui, o pedagogų patogumui. Vaikas, kuris greitai supranta, dirba savarankiškai ir nedrįsta klausti – tai „ramus“ mokinys. Bet kiek iš jų iš tiesų atsiskleidžia, jei ugdymas nėra įtraukus, gyvas, atliepiantis asmenybę?
Mažesni ugdymo skirtumai pirmoje klasėje nėra problema – tai normalu. Bet kai mokytojas tikisi klasės be iššūkių, tai ne ugdymas, o vengimas mokytis ir pačiam.
Šešiametis su korepetitoriumi – kas čia vyksta?
Šiandien vis dažniau šeimos samdo korepetitorius šešerių–septynerių metų vaikams. Prieš mokyklą. Dar net nežinodami, kokia bus mokytoja. Kad „pasiruoštų testams“. Kad „patektų“. Kad „neatsiliktų“.
Kai kuriems vaikams tai tampa dvigubu darželiu – vienas oficialus, o po pietų dar vienas, su užduotimis, skaitymu, uždavinių sprendimu. Kiti lanko papildomus „ruošimo mokyklai“ centrus, kur mokomi ne tiek būti smalsiais, kiek būti tiksliai atsakančiais.
Tačiau net ir tada – testų „nepraeina“. Kodėl?
Nes šešiamečio psichika, kūnas, emocinis intelektas dar nėra sukurtas „egzaminams“.
Nes testai nesugeba parodyti tikrųjų gebėjimų, jei vaikas jautrus, susikaustęs ar tiesiog pavargęs.
Tėvų nerimas – suprantamas. Jie nori geriausio.
Bet švietimo sistema, kuri kelia baimę neįtikti jau prieš pirmą klasę, neugdo – ji slegia.
Vaikas neturi būti projekto objektas. Jis turi būti asmenybė, kurią augina, o ne formatuoja.
Teisinis ir pedagoginis požiūris
Švietimo įstatymas įpareigoja kurti saugią ir palankią ugdymo aplinką visiems mokiniams. Vaiko teisių apsaugos įstatymas draudžia žeminimą, atskirtį, diskriminaciją pagal gebėjimus.
Priešmokyklinio ugdymo programa remiasi žaidybinėmis formomis, formuojamuoju vertinimu, ne testais. Trumpas, stresą keliantis įvertinimas nesuderinamas su vaiko amžiaus ypatumais, o vertinimo išvados, pateiktos girdint vaikui – pedagogo etikos pažeidimas.
Ką daryti?
Mokykloms: atsisakyti testinių „atrankų“. Pažintis turi būti žaidybinė, be formalumų. Vertinimas, jei būtinas – tik formuojamasis, ne diagnostinis, ir be viešų komentarų girdint vaikui.
Tėvams: klauskite: koks susitikimo tikslas? Ar vaikui bus užduodami testai?
Stebėkite vaiko emocijas po susitikimo – jeigu pasikeičia elgesys ar motyvacija, svarbu sureaguoti.
Švietimo politikams: sukurti aiškias taisykles – kas leidžiama, o kas neleidžiama prieš pirmą klasę.
Pagaliau suderinti priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programų tęstinumą. Užtikrinti, kad kiekvienas mokytojas būtų pasiruošęs ne tik mokyti, bet ir priimti vaiką tokį, koks jis yra.
Ši konkreti mergaitė pasieks savo svajones. Ji turi žinių, valios, kūrybiškumo ir šeimos palaikymą. Bet ar kiekvienas šešiametis turi tiek stiprybės?
Turime prisiminti: mokyklos pareiga – priimti, auginti, stiprinti. Ne rūšiuoti, atmesti ar lyginti.
Pirmas žingsnis į mokyklą turi būti grįstas pasitikėjimu, ne baime. Tėvai ir mokytojai gali ir turi kartu saugoti vaikystę nuo sisteminės atskirties.
Tik tuomet užauginsime kartą, kuri nebijos kurti, klysti ir mokytis.