Vakar dar buvau lengvame šoke, nes tikrai nesupratau, kaip turėčiau jaustis. Bet draugų patirtys nuramino – ne aš viena tokia. Pasirodo, mano patirtis – tai eilinė situacija.
Gražus šeštadienio oras suviliojo užsukti į instagraminę vietą, kuri matosi nuo Panemunės kelio. Visada pravažiuodavau, visada norėdavau ten užsukti – pajausti vietos grožį, pasimėgauti maistu ne mieste. Tiesą sakant, esu ten buvusi su drauge, bet nepasilikom – norėjom pakalbėti, o ten trūko privatumo. Dabar galvoju, kad tai buvo labai geras sprendimas...
Važiuodama pro Jurbarką svarsčiau čia pavalgyti, bet paskutinę minutę nusprendžiau, kad vis tik „ten“ gal gausiu skanaus maisto – gi vasara, keliautojų daug.
Pasistatau automobilį, eidama akimis gėriuosi gražiu raudonų plytų statiniu, matau tuos instagraminius staliukus, skėčius virš jų ir lankytojus. Užeinu į vidų, paklausiu, kur galiu užsisakyti maisto. Pasiūlo prisėsti lauke.
Eidama prie staliuko matau keletą indų, kuriuose širšių armija tiesiog kelia puotą. Pagalvoju – gal pamiršo nuimti. Atsisėdu, permetu akimis meniu. Nieko labai man patinkančio, bet nuotaika gera – galima ramiai pavalgyti to, kuo garsėja ši užeiga.
Kaip dabar suprantu – pasimoviau. Kaip ir daugelis mano pažįstamų. Duonkepėje keptas kugelis sukėlė kažkokius pamatinius jausmus. Na, mes ir bulvės juk neatsiejami – dažnas esame turėję gerą laiką pas močiutę kaime. O čia dar ta duonkepė... Kiek galios turi šitas žodis! (Ir visai nesvarbu, kad už porciją kugelio tenka pakloti 14 eurų).
Labai greitai atneša giros, tuo pačiu ir užsakytą maistą. Dėmesį nuo lėkštės turinio atitraukia grietinė ir obuolienė, pateiktos taurėse. Pagalvoju – žavu, paragauti kugelio su obuoliene!
Tačiau realybė greitai viską sujaukė. Staiga prie mano stalo suskrido būrys širšių ir pradėjo lėbauti obuolienėje, skraidyti aplink mane. Susinervinu. Pabandau valgyti – pastūmusi obuolienę į kitą staliuko pusę tikiuosi, kad ponias širšes apgausiu. Bet jos gudrios – apsėdo ne tik maisto turinį, bet ir mane.
Baisiai susinervinu, pasakau padavėjai, kad einu valgyti į vidų. Ji man atsako, kad taip, jie rekomenduoja dėl širšių valgyti viduje. Kažkaip mane aplenkė ta rekomendacija. Gal manė, kad man patiks širšių kompanija. Arba ji aiškeregė ir žino, kad aš nealergiška širšių įkandimams.
– Neįmanoma valgyti lauke, ateinu čia, – subumbu viduje esančiai darbuotojai.
– Sėskite bent ten, kur vaizdą matysite, – pasiūlo. Pažadėjo grietinę ir obuolienę atnešti pati. Po kiek laiko suprantu, kad reikia atsinešti pačiai.
Nueinu – matau, kad nuo mano staliuko kėdes ima nauji lankytojai.
– Oi, jūs čia valgote? Manėme, kad laisva, – grąžina kėdes atgal.
– Pabėgau nuo širšių, nes neįmanoma valgyti, – atsakau.
– Taip taip, praeitą savaitgalį ir mes su jomis kovojome, – gaunu patvirtinimą, kad čia ne naujiena.
Sugrįžtu į vidų. Bandau valgyti – gi dėl to ir atvažiavau. Žiūriu į lėkštę, keistai atrodo tas maistas – suverstas į lėkštę. Randu kažkokią atplaišėlę mėsos ir kauliukų. Kugelis su karka turėjo būti. Kaip ir norėtųsi tos mėsos gal kiek daugiau.
Kuo toliau, tuo labiau nežinau, kodėl tas maistas man atrodo kaip kiaulių išėdos. Nusprendžiu nesikankinti – palieku pilną lėkštę ir einu atsiskaityti.
– Ar skaniai pavalgėte? – klausia manęs. Mano akių kalba, matomai, buvo neišraiškinga. Po antro ar trečio paklausimo pasakau, kad jei neturiu ką pakomentuoti – visada renkuosi tylą.
– O tai kas, nepatiko? – vis tiek klausia.
– Jei žinote problemą, kodėl nešate obuolienę prie kugelio? Gi neįmanoma per širšes valgyti, ir maistas – baisiau nei baisu, – susinervinus priduriu, jau jei taip atkakliai klausia.
– Oi, širšės tik prieš savaitę atsirado, – nesutrikusi pasiūlo nemokėti, jei buvo neskanu. – Keista, nes visi kaip tik giria mūsų kugelį, – priduria.
Dar labiau sutrinku – tai čia man vienai nepatinka?
Susimoku ir kuo greičiau noriu važiuoti namo. Nuotaika sugadinta galutinai.
Pasidalinusi su draugais šia istorija savo feisbuke, supratau, kad ne aš viena nusivyliau šiuo „legendiniu“ Panemunės maistu. Visų įspūdžiai tokie patys kaip mano.
Gerbiu kiekvieną darbą, bet čia man pramušė dugną. Pasieškojau informacijos (reikėjo tą padaryti prieš tai) – tai čia tas patiekalas yra mūsų „šakninis“, paveldas! Nesu nei maisto gurmanė, nei kritikė, bet čia jau nenormalu.
Jaučiasi, kad į mus, valgytojus, žiūrima taip: „ai, gi pravažiuojantys – tegul paėda ir varo toliau“.
Aš nesutinku su tokiu požiūriu. Ir rekomenduoju – prieš išbandant naują vietą pasiskaitykite atsiliepimus.
P. S. Mano močiutė sugramdydavo likučius ir šerdavo kiaules tokios išvaizdos ir konsistencijos maistu, o ne dėdavo į lėkštes šeimai ar svečiams. Toks įspūdis ir pasiliko po popietės išties įspūdingoje vietoje – ant kalvos su vaizdu į Nemuną.