Norėčiau pasidalinti asmenine patirtimi, susijusia su mano mamos paskutinėmis gyvenimo dienomis vienoje iš Lietuvos universitetinių ligoninių. Straipsnyje neieškau kaltų – noriu atkreipti dėmesį į sistemines spragas, kurios trukdo žmonėms išeiti oriai, o sveikatos priežiūros specialistams – dirbti drąsiai ir visapusiškai.
Mano mama susirgo ūmia mezenterinių kraujagyslių tromboze. Atlikus tyrimus tapo aišku, kad chirurginės pagalbos galimybių nebėra – belieka tik palengvinti skausmą ir užtikrinti ramybę paskutinėmis dienomis.
Medikų komanda buvo dėmesinga, slaugytojos rūpestingos, tačiau jų galimybės buvo sukaustytos – trūko aiškių gairių, kaip elgtis su tokiu pacientu. Jie bijojo skirti pakankamai stiprių vaistų dėl galimo kraujospūdžio kritimo, todėl mama patyrė dideles skausmo viršūnes, o mes artimieji jautėmės bejėgiai padėti.
Šioje situacijoje man teko ne tik būti dukra, bet ir slaugytoja – kalbėti už mamą, prašyti, kad jai būtų skirta daugiau vaistų, reikalauti geresnio nuskausminimo. Buvo sunku suvokti, kad tokį elementarų dalyką – palengvinti mirties kančias – reikėjo išsiderėti. Tokios pastangos neturėtų tekti nei artimiesiems, nei pacientui.
Problema ne asmeninėse klaidose – klinikų personalas buvo nuostabus – jautrūs, atsidavę ir tikrai stengėsi. Tačiau man, pačiai dirbančiai slaugytoja Norvegijoje su sunkiais, taip pat ir mirštančiais pacientais, buvo akivaizdu, kad sisteminiai apribojimai sukaustė jų galimybes padėti.
Jie neretai bijojo skirti pakankamą nuskausminimą, lyg nuolat vertindami, ar tai nepakenks kraujospūdžiui, ar nepaskubins natūralios eigos.
Universitetinės ligoninės skyriai, kurie nėra įpratę turėti paliatyvių pacientų, turėtų turėti aiškias schemas ir planus, kaip elgtis tokiose situacijose. Tik taip personalas galėtų drąsiai imtis atsakomybės, nesibaimindamas dėl aparatų rodiklių, ir pirmiausia matyti žmogų, o ne spaudimo skaičius monitoriuje.
Kraujospūdžio matavimas mirštančiam pacientui neturi jokios prasmės, kai pagrindinis tikslas yra skausmo kontrolė ir ramybė.
Paskutinės gyvenimo valandos turi priklausyti ne kančiai ar aparatų skaičiams, o žmogui ir jo orumui. Sistema privalo suteikti personalui įrankius ir drąsą matyti šią paprastą tiesą – kad mirštant svarbiausia ne kova už medicininius rodiklius, o pagarba žmogui ir jo paskutinėms akimirkoms.