Niekas neleis sumeluoti, kad patyčios atsiranda vaikystėje, neretai paskatintos tų pačių tėvų ar kitų giminių.
Norėčiau jums papasakoti vieną patyčių atvejį.
Mūsų mažame miestelyje yra vienas apgriuvęs ir ganėtinai apleistas namelis, kuriame gyvena neįgali, vyresnio amžiaus moteris. Kiek žinau, ji turi protinę negalią. Retai ją pamatysi lauke.
Ir vieną dieną grįždamas namo iš miesto pamačiau, kaip grupelė 13–15 metų jaunuolių prie jos namo šūkauja ir provokuoja ją išeiti į lauką. Visokiais necenzūriniais žodžiais ją vadina. Mačiau ją žiūrinčią pro langą ir jos akyse atsispindėjo baimė.
Šiaip retai veliuosi į konfliktus su kitais, jei tai nesusiję su manimi asmeniškai arba nekelia pavojaus kito žmogaus sveikatai ar gyvybei. Bet tada nervai kažkaip neišlaikė.
Toks jaunimo elgesys su negalią turinčia senole niekam iš praeivių neužkliuvo. Baisus žmonių abejingumas dabar.
Vienos iš labiausiai besireiškiančių merginų paklausiau, kodėl ji taip elgiasi. Žinoma, visi pradėjo koneveikti mane, bet patirties tame reikale turiu.
Prasidėjo klausimai, kodėl aš ją ginu, koks mano reikalas ir panašiai. Bet jiems labai nepatiko, kai į klausimą aš atsakiau klausimu.
Paklausiau, ar jie norėtų būti to žmogaus vietoje? Galbūt jie kažkada bus tokie patys už save pastovėti negalintys žmonės, o galbūt taip gali nutikti jų tėvams.
Jie įsivaizdavo, kad yra neliečiami. Palinkėjus paskaityti daugiau knygų, o nesišlaistyti gatvėmis ir pasiūlius iškviesti policiją, jie išsiskirstė.
Mes Lietuvoje turime nuostabaus jaunimo, bet tokie gadina vaizdą. O tėvams patarimas – mažiau pirkti vaikams paspirtukus ar tas „konservų dėžutes“, kur mašinomis vadinasi, o daugiau apšviesti apie patyčių žalą ir pasekmes.