Dar anais laikais įmonėje, kurioje dirbau, buvo saugaus eismo inžinierius T. Steponas. Žmogus – savo darbo profesionalas, vertas didžiausios pagarbos, bet mes jauni energingi vairuotojai jo nelabai mėgome ir net bijodavome, nes jis mus ne tik mokė, bet ir auklėjo.
Prisimenu jo keletą minčių: „Kabina turi būti tokia, kokią pagamino gamykla, o ne žaidimų kambarys, apkabinėtas žaisliukais, ar bordelis, išpuoštas nuogų moterų plakatais. Namuose žaiskite žaislais, o nuogomis moterimis grožėkitės po darbo“.
Dar vertas dėmesio jo perspėjimas buvo: „Nesivežiokite žmonų, vaikų, meilužių ir keleivių, nes atsitikus eismo įvykiui dažniausiai ir daugiausia nukenčia keleivis. Tada atsiranda labai rimtų problemų.“
Tais laikais net kelionės lape būdavo atspaudas su perspėjimu „Vežti kabinoje keleivius draudžiama“. Visada atkreipdavau dėmesį į plakatą, kabantį jo kabinete. Jame parašyta: „Vairuotojo profesionalumas – ne būti eismo įvykyje nekaltu, o nepatirti eismo įvykių“.
Žodžiai, tinkantys ne tik vairuotojams. Aišku, T. Steponas nesužiūrėdavo mūsų visų, nes įmonė buvo didelė, vairuotojų daug. Kabinose vežiojomės paneles, žmonas, vaikus, kabėjo „gražūs plakatai“ ir kitokie darbui nepadedantys aksesuarai. Visa tai gražu, kol nesusiduri su realybe.
Pamenu, per televiziją rodė reportažą – Vilniuje besileisdamas į pakalnę apvirto sunkvežimis. Kabinoje buvo žmona su vaiku. Tą kartą žuvo vairuotojas. Rodė, kaip vyrą ištraukia iš kabinos, o žmona su vaiku sėdi policijos ar med. (nepamenu) automobilyje. Jų veidai, žvilgsnis, akys rodė patirtą siaubą.
Sunku įsivaizduoti, ką patyrė moteris, vaikas. Dar didesnė nelaimė, kuri sukrėtė visą mūsų kolektyvą, įvyko su kolega, kurį gerai pažinojau. Kartu dirbome su savivarčiais. Jis dažnai vasarą vežiodavosi dukrą. Žmona darbe, vaiko namie nepaliksi, tai ir sėdėdavo visą dieną su tėčiu ant ratų.
Po darbo nuvažiavo pasiimti žmoną. Vaikas iššoko iš kabinos ir pro mašinos priekį, per gatvę – pas mamą, kuri stovėjo kitoje gatvės pusėje. Iš paskos važiavęs sunkvežimis nespėjo sustoti ir tėvų akivaizdoje įvyko skaudi, nepataisoma nelaimė.
Jei gerai pamenu, automobilis, važiavęs iš paskos, buvo mūsų įmonės. Tokios mintys kyla, kai matau kolegas, besivežiojančius kabinose žmonas, vaikus, drauges ir t.t. Gražu, bet... Sutiksite, kad dabar eismas daug intensyvesnis nei buvo prieš 30–40 metų, greičiai didesni ir, kaip sakydavo T. Steponas, bet kurią akimirką galime turėti labai didelių problemų. Saugokite save ir kitus.
Visų mūsų pagrindinė problema, kad mes esame įsitikinę – nelaimė atsitiko kitam, man to neatsitiks. Sunkvežimio kabina yra darbo vieta, kelias – padidintos rizikos vieta ir, manau, į keleivius dėmesį turėtų atkreipti ne tik įmonių vadovai, bet ir pareigūnai, besirūpinantys saugiu eismu.