Draugauju su savo išrinktuoju jau trejus metus, gyvename kartu metus. Norime įteisinti savo santykius ir sukurti šeimą. Tiesa, kartu auginame mano aštuonmetį sūnų iš kitų santykių.
Niekada nemaniau, kad mano vaikas gali tapti kažkokia kliūtimi. Visada maniau, kad mano sužadėtinis jį myli, nes augina kaip savo. Ir rodo dėmesį, ir gražiai leidžia laiką kartu, ir perka dovanėles. Aišku, visko būna, pasiginčijam dėl papildomų išlaidų, kurios užgriūna auginant vaiką. Tai mokslo metų pradžia, tai gimtadienis, tai Kalėdos, tai dviratis, tai drabužiai. Sūnaus tėtis moka alimentus, bet labai varganus, jų neužtenka, todėl jei ne mano mylimasis, išsilaikyti ir vaiką auginti vienai būtų be galo sunku.
Dėl to esu jam labai dėkinga. Bet...
Mano mylimasis prieš vestuves pareiškė, kad nori pasirašyti ikivedybinę sutartį, kad jo namas, jo sodas, jo sodyba ir kitas turtas priklausys tik jam ir bendriems mūsų vaikams. Neva, jis nieko nenori palikti mano vaikui. Mane ištiko šokas...
Sako, tegul jo tėvas jam palieka. Aš, aišku, neužgyvenusi to nekilnojamojo turto. Mano buvęs vyras – taip pat. Kaip jau minėjau, labai sunkiai verčiasi.
Tačiau po santuokos planavome dar turėti bendrą vaikelį. Bet dabar aš esu pakraupusi. Kaip augs tie vaikai šeimoje ir žinos, kad vienam ten priklauso viskas, o kitam – nieko. Kaip man pažiūrėti reikės savo sūnui į akis ir tai paaiškinti? Kad naujasis jo tėtis nelaiko jo sūnumi ir savo užgyventu turtu nenori su juo dalintis.
O gal ateityje išlįsti gali ir daugiau panašių niuansų – vienam vaikui jis norės pirkti viską, o jei ko reikės mano pirmagimiui, siūlys kreiptis į jo tėvą. Jaučiuosi tam tikra prasme išduodanti savo vaiką ir nežinau, ar mums tikrai reikia šių vestuvių.
Gal kam buvo tokia situacija? Kaip elgėtės ir sprendėte?