Socialiniame tinkle „Facebook“ Evelina Biliūnaitė pasidalijo jautriu įrašu ragindama žmones nebijoti kreiptis pagalbos net ir į nepažįstamus, taip pat ir nelikti abejingiems tiems, jei kažkas tos pagalbos prašo.
Savo asmenine istorija pasidalinusi jauna moteris ragina neužsisklęsti, nenusisukti, nebūti akliems kito skausmui.
E. Biliūnaitė savo jautriomis mintimis sutiko pasidalinti ir su Lrytas portalo „Bendraukime“ rubrikos skaitytojais.
Tiesa, ji pabrėžia, kad rašo ne apie konkretų atvejį. Šios mintys yra tik bendra jos refleksija apie tokias situacijas ir žmonių vidines ribines būsenas.
„Aš tos moters nepažinojau – tai pabrėžiu ir pačiame įraše. Tekstas gimė iš asmeninių patirčių ir bendrų pastebėjimų, kurie per laiką susikaupė, ir yra skirtas atkreipti dėmesį į žmogiškumą, artimųjų buvimą ir emocinį aklumą, o ne vertinti ar interpretuoti konkretų atvejį“, – pažymėjo E. Biliūnaitė.
„Nepažinojau tos moters. Bet iš nuotraukos spindi gero žmogaus akys. Ir štai vis tik nutiko ta naktis, kai tas geras žmogus 3 val. sėdo į automobilį ir dūmė kur akys mato… – mintimis dalinosi E. Biliūnaitė. – Tokiu atveju, mano mintyse visada kirba klausimas: „Kur jūs, tų merginų artimieji, tuo metu buvote??! Į kokius tolius jūs žiūrėjote, kai artimam žmogui buvo sunku?!
Suprantu, dabar tokia mada, laisvos valios dėsnis, nesikišk, kai kitam blogai, jis dabar tvarkosi su savo karminėm užduotim, bla bla bla. Eikit jūs n., aš jums pasakysiu.
Žmogiškumo dar niekas neatšaukė, dvasiniai turistai. Dvasinės „transformacijos“, „augimo“ mados kaip atėjo, taip praeis! O žmogiškumas – jis amžinas!
Žinot, man vakar naktis irgi buvo sunki. Aš pavargau viską tempt viena. Ir to tikrai nejausčiau, jei ne mano sulėtėjęs atsistatymas po dviejų vėžio operacijų.
Žinokit visais metais pas mane atvažiuodavo namiškiai man padėt kažką pasikuist kieme. Bet būtent šiais metais, kai atrodo fizinė jų buvimo pagalba šalia gyvybiškai svarbi, jų nėra. Na, bet nieko… Aš pati pas juos atvažiuoju“, – atviravo E. Biliūnaitė.
„Ryte pasidovanojau sau gyvą susitikimą su nuostabia moterim, sugrįžusia į mano gyvenimą dar iš 2005-ųjų. O po to važiavau pas saviškius į kaimą. Mama, močiutė, teta, trys moteriškos šaknys, kurios mane apkabino ir nuramino. Tai buvo kitoks susitikimas nei įprasta. Tai buvo nuogas visų mūsų apsijungimas ir sustiprinimas.
Dar nuo vaikystės turiu didelį potraukį kapams. Aplankiau. Pasivaikščiojau. Pasikalbėjau su protėviais, nors melstis už juos nuo vaikystės man netrukdo atstumai ar vieta. Šaknys. Jos svarbu. Jautimas, kad esi susiliejęs su savo šaknimis. Dabar mada visiems išsidraskius gyventi. Š, o ne mada…
Žmogiškumas yra amžina mada. Mielieji. Žmogiškumas. Aš vakar kapus aplankiau dar savom kojom. O ta moteris į juos atguls jau urnoje ar karste… Tai toks va skirtumas… Baisus… Nebūkit akli kito skausmui.
Kai sakoma: „Jis buvo toks pozityvus, o va ėmė ir atsitiko“.
Būtent tie pozityvūs žmonės kaupia viduje daug sunkaus kito ištarto žodžio, daug patirto mobingo darbe, daug patirto artimojo nesupratimo, o dažnai – artimojo išdavystę…
Jie – žmonės, kaip visi, žmogaus kūną nešiojantys – su jausmais. Tiesiog pasirinko pozityvią elgseną, kuri dažnu atveju saugo ir kitus, ir netgi juos įkvepia. Bet sugriūna net šie. Visiems būna sunkus metas“, – neabejoja E. Biliūnaitė.
„Ir pabaigai… Apie kodą „8 minutės“. Jei jums taip sunku, kad jaučiate jau tuoj tuoj organizme įsijungs „stiklinių akių“ režimas, nebijokite man parašyti, kad ir svetimam žmogui šį kodą „8 minutės“.
Kartais 8 minutės pokalbio gali sudėlioti akimirkos šoko apimtą psichiką į stalčiukus atgal. Žinoma, geriausia būtų, jei šį kodą dar „įsidiegtumėte“ ir artimųjų aplinkoje.
Man jis paprastai būna skambutis mamai, ir ji pati supranta, ištaria „atvažiuok“. Aš nesakau, kad mano mama idealiai pataria, kartais jos žodis skaudesnis už smūgį, bet tas „atvažiuok“, kad ir kas nutiktų labai svarbus net tokiam jau apie 50-metį besisukančiam „vaikeliui“ kaip man…
Mūsų kūnai keičiasi, bet viduje mes amžini vaikai savo tėvams. Ir amžini tėvai savo vaikams. Linkiu kiekvienam apsijungimo.
P.S. Primenu, kad jau teksto pradžioje aiškiai parašiau, jog tos moters nepažinojau. Šis įrašas yra mano asmeninė refleksija į patį įvykį kaip reiškinį, nes tiek giminėje, tiek aplinkoje būta tokių skaudžių įvykių, taigi, čia mano refleksija į tokias situacijas ir jų paliekamas būsenas žmonėse, o ne pasakojimas ar vertinimas apie konkretų asmenį.
P.P.S. Kai rašiau šį postą, jį rašiau labiau dėl savęs, negalvojau, kad jis taip stipriai išplauks į soc. erdvę. Todėl dar kartą prašau, neklijuokite mano refleksijos konkrečiam žmogui. Tų žmonių mūsų visų gyvenimuose daug. Lai tai būna šventa prevencija, kol dar ne vėlu“, – rašė E. Biliūnaitė.