Ruošdamiesi savo ilgiausiai gyvenimo kelionei po Pietryčių Aziją pasiskiepijome nuo kokių 5 ligų (hepatitų A ir B, stabligės, poliomielito ir difterijos), tai mums atsiėjo apie 500 litų žmogui.
Kiek žinau, keliaujant į kitus žemynus, dar prireikia skiepo nuo geltonojo drugio ir kitų rimtų susirgimų. Kuo šalyje daugiau valkataujančiųjų ir pragyvenimo lygis žemesnis, tuo didesnė riziką pasigauti ten kokią dovanėlę. Jau nekalbu apie lytiškai plintančias ligas. Bet mes ne to ten važiavom, todėl LPL mums kaip ir neaktualios.
Afrikoje ir Azijoje, kaip žinia, galima sėkmingai užsikrėsti ir maliarija. Skiepų nuo jos nėra. Mes ilgai svarstėm, ar gerti vaistus, kai būsime rizikos zonose, ar purkštis visokiais tepaliukais nuo uodų. Kadangi vaistai turi šalutinį poveikį ir ėda kepenis, o rizika apsikrėsti maliarija vis tiek išlieka, nutarėme rizikuoti ir tepliotis visokiais kvepiančiais tepaliukais nuo uodų.
Atrodo, nesusirgome. Labai nustebome, kad prieš kelionę nieko negirdėjome apie kitas uodų platinamas ligas. Pavyzdžiui, yra toks dalykas kaip „dangue fever“. Daugelyje Pietryčių Azijos šalių šita uodų platinama liga sukelia kur kas rimtesnių bėdų žmonėms nei maliarija. O vakariečių informacija apie tai kažkaip nepasiekia. Vietiniai pasakojo, kad daug žmonių miršta nuo tos ligos, gydant prireikia ne kartą perpilti kraują ir pan. Žodžiu, kuo tolyn į mišką – tuo daugiau medžių. Nuo visko nepasiskiepysi, tad gal iš tikrųjų tikslingiau tiesiog saugotis uodų.
Efektyviausiai nuo uodų apsisaugoti padeda purškaliukai, kurių sudėtyje yra DEET veikliosios medžiagos. Ta medžiaga nėra labai sveika žmogui, bet kai rizikuoji apsimaliarint, gal jau geriau gauti šiek tiek chemijos ant odos.
Tų purškaliukų yra ir Lietuvoj pirkti. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Malaizijoje, DEET yra uždraustas. Nežinau, kuo jie galvoja, bet mes gerokai išsigandom, kai atvykę į šalį neradom pirkti efekyvių priemonių. Vienu metu jau sėdėjom uodų ėdami džiunglėse ir svarstėm, kaip reikės gydytis nuo maliarijos, nes uodų – žiauriai daug, o vietovė pateko į rizikos zoną.
Bent jau mums su draugu jokio šalutinio poveikio pasiskiepijus nebuvo. Beveik nuo visų ligų patartina skiepytis prieš mėnesį. Nes kai kuriuos iš jų reikia suleisti 2 kartus su mėnesio tarpu. Taigi pasiskiepiję mėnesį prieš kelionę, suspėsite prieš pat išvykimą dar vieną skiepuką gauti. Pavyzdžiui, nuo hepatito reikia net 3 skiepų. Trečias suleidžiamas po pusės metų – tuomet įgaunamas imunitetas kokiems 20 metų.
Taigi nėra taip, kad prieš kiekvieną kelionę reikia skiepytis. Pasiskiepiji ir esi ramus net keliasdešimt metų. Mes turime tvarkingas skiepų knygutes, kur sužymimi skiepų pavadinimai ir datos.
Skiepijamės valstybinėse įstaigose. Yra Vilniuje labai fainas Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro skiepų kabinetas. Ten viskas puikiai išaiškinama, maloniai aptarnaujama ir pan. Visai nebūtina remti privačių kabinetų – jie jau su erkiniu encefalitu ir skleidžiama propaganda apie jį neblogą biznį pasidaro.
„Bendraukime“ jau rašė, kada ir nuo ko keliautojams skiepytis. Parašykite ir jūs savo patarimus, ką keliautojas turėtų žinoti. Taip pat visais kitais klausimais - laukiame jūsų patarimų rubrikai „Žinau kaip“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
