Ir visai nebūtina lėkti kažkur toli. Elektrėnuose prieglobstį radę sovietiniai atrakcionai jums primins viską, kas telpa į žodį „ekstremalu“. O stiprius pojūčius dar labiau sustiprins metalo girgždėjimas ir rūdžių „blizgesys“.
Į Elektrėnuose esantį atrakcionų parką „Vaikų pasaulis“ užsukome sekmadienį. Netikėtai sužinoję apie Elektrėnuose esantį parką su aukščiausiu šalyje Velnio ratu ir kitais jau klasika tapusiais atrakcionais nutarėme – reikia išbandyti.
Be to, atmintyje iškilo kadaise Vilniaus Vingio parke veikęs atrakcionų parkas ir kassavaitiniai bandymai priversti tėvus mus ten nuvesti. Pavykdavo kas trečią kartą. Tiesa, net ir tą stebuklingą dieną galiojo viena taisyklė – išbandyti galėsime tik vieną arba dvi pramogas. Galbūt toks tėvų auklėjimo modelis skatina vaikus kritiškai mąstyt ir rinktis tai, kas geriausia, bet tuo metu man atrodė, kad tai - nusikaltimas prieš vaiko gerovę ir jo laimės suvaržymas.
Važiuodama į Elektrėnus buvau tikra - tegu „dviejų atrakcionų taisyklė“ gula ant mano tėvų sąžinės. Eisiu ten, kur norėsiu. Ir tiek kartų, kiek tai leis sveikata. Užbėgdama įvykiams už akių atskleisiu, kad tėvų kadaise iškeltą taisyklę sulaužiau. Tiesa, nežymiai.
Tikslas „daugiau nei du atrakcionai“ virto pasibuvimu trijuose. Nes kiti, jei geidžiami, tai neveikė. O tie, kurie, nepaisant savo garbaus amžiaus ir archajiškos išvaizdos, vis dar veikė, buvo pernelyg lėti. Kitaip tariant, pernelyg vaikiški.
Nors parkas pavadintas „Vaikų pasauliu“, vaikai čia turės veiklos lygiai tiek pat, kiek ir jų tėvai. O į kai kuriuos atrakcionus itin atsargūs tėvai vaikams net neleistų žvilgtelėti.
Pirmąjį išbandėme Velnio ratą. Tiksliai nežinau, koks jo aukštis. Tiesą sakant, ir žinoti nenorėčiau. Faktas, kad iš aukščiausio jo taško Elektrėnų marios – kaip ant delno. O širdis – kažkur tarp skrandžio, kepenų ir inkstų.
Prieš lipdami į velniškai nesaugiai atrodantį ratą jį aptarnaujančią moteriškę ištardėme it prokurorai. Ji mus patikino – Velnio ratas saugus, eksploatuoti tinkamas, jo techninė būklė tikrinama kiekvienais metais. Tenka tikėti ir viltis, kad visi varžtai vietoje, o gausios rūdys ir tas, lyg mirties bausmė ausiai skambantis girgždėjimas – viso labo atributai pojūčiams sustiprinti. Kaip siaubo kambaryje.
Sukomės penkiese. Ir visi penki, nors ir ne bailiai, per akimirką tapo aukščio baimės įkaitais. Kabina, kurioje sėdima, neturi jokių apsaugų. Nuo likusios oro erdvės mus saugojo grandinėlės, kurias dviračių vagys perkirptų tikriausiai užsimerkę.
Įsikibti buvo galima į priešais kiekvieną kėdutę įmontuotą vairą. Vairuoti, laimei, neteko. Ratas, nors ir labai lėtai, sukosi pats. Jo sukimąsi lydėjo įvairūs garsai, kuriuos skleidžia viena į kitą besitrinančios surūdijusios metalinės konstrukcijos.
Noro sukinėtis ir grožėtis atsiveriančiais peizažais buvo, bet ryžto tai daryti – ne. Visas dėmesys buvo skirtas savisaugai. Galvą sukinėjau tik 180 laipsnių kampu. Mano laimei, atsisėdau į „vaizdingiausią“ vietą - teko stebėti ir marias, ir elektrinę.
Tiesą sakant, buvo gražu. Šiek tiek nejauku ir baugu, bet juk kadaise tokių atrakcionų saugumu neabejojo niekas. Jei veikia, reiškia viskas gerai. Jei suktis į Velnio ratą eitumėte su ausų kamštukais, baimės būtų mažiau.
Kitas išbandymas buvo brandesnis. Ir kainavo daugiausia – net 10 litų. Vieninteliai Lietuvoje esantys amerikietiškieji kalneliai „Jet Star“ neatrodė taip, lyg lėkimas jais prilygtų metų iššūkiui. Bet prilygo.
Jau lipant į vežimėlį pasipylė atrakciono prižiūrėtojos instrukcijos – laikytis tvirtai, nes posūkiuose mėto. Įsikibus laikytis iki pat pabaigos, nes stabdomi jie staigiai. Jei atsipalaiduosite, liksite be dantų.
Jei lėktuvų palydovių užduotis – nuraminti skrendantįjį, tai šių, nors ir itin malonių moteriškių, - priversti abejoti savo pasirinkimu. „Pasitikėjimą“ savo jėgomis dar labiau nusmukdė tas faktas, kad jokių apsaugų čia tiesiog nėra. Nebent jūsų pačių rankos.
Kylant į aukščiausią kalnelių tašką širdis plakė, rankos prakaitavo, o akys negalėjo sufokusuoti vaizdo. Ir štai – leidžiamės. Riksmai, klyksmai ir desperatiškos aimanos. Viena, antra, trečia kilpa. Staigūs posūkiai ir vis neapleidžianti mintis – o kas toliau? Gal jau užtenka? Dar ne viskas?!
Veiksmas truko kokias 40 sekundžių. Buvo stipru. Ir ekstremalu, nes, kaip ir Velnio rate, čia baimės faktorių sudarė rūdžių, keistų garsų ir tarsi klibančių kalniukų bėgių derinys. Nemeluosiu, kilo klausimas, ar šį iš Maskvos atvežtą technikos stebuklą vis dar galima vadinti saugiu. Pagal šiuolaikinius saugumo reikalavimus - vargu. Pagal sovietinius – aišku. Ar eičiau dar kartą? Bėgčiau!
Paskutinis išbandytas atrakcionas - „Raketoplanas“. Po Velnio rato ir amerikietiškųjų kalnelių, ši pramoga prilygo pasiirstymui valtele po ramų ežerą. Pojūčių nedaug, bet vis šis tas iš praeities. Kvepia nostalgija ir tiek.
Liūdna buvo stebėti uždarytą spalvingąjį „Autodromą“. Šis atrakcionas mums su broliu vaikystėje sukeldavo euforijos priepuolius.
Jau grįžusi namo sužinojau, kad „Vaikų parkas“ Elektrėnuose buvo įkurtas 1986 metais. Veikia jis beveik tris dešimtmečius.
Ieškote įdomesnių vietų savaitgalio popietei? Siūlau išbandyti. Jei jūsų nesukaustys baimė dėl savo gyvybės, patirsite tai, ką vadiname visišku „oldskūlu“. O žėrintys, blyksintys ir grojantys Šventosios ar Palangos atrakcionai šioms surūdijusioms legendoms niekada neprilygs.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
