Tai – permainos, aidinčios olimpinės virtuvėje puodų ir keptuvių keliamo triukšmo sūkuryje, kuris, deja, bet taip ir nebuvo apdovanotas skvarbesniu žurnalistų žvilgsniu. Be reikalo, nes, pasak renginio organizatorių, Londono olimpinė virtuvė yra pasiryžusi su trenksmu revoliucionizuoti visą ateities žaidynių maitinimo sistemą.
Britiškai ir užtikrintai viliamasi, jog joje ilgainiui išsikristalizuos nauji tiek sportininkų, tiek ir visos pasaulio bendruomenės mitybos standartai, kurie ims remtis į sveiką, sezonišką ir regioniškumu dvelkiančią produkciją, nes būtent tai ir yra viena iš pagrindinių Londono žaidynių prerogatyvų.
Ruoštasi lyg karui
Kaip žinia, olimpiečių bei juos lydinčio personalo pamaitinimas viso renginio metu yra laikomas didžiausia taikos sąlygomis vykdoma maisto aprūpinimo operacija, kurios apimtys skaičiuojamos tonomis. 2008 metais Pekine iš viso buvo suvartota apie 1600 tonų maisto, įskaitant 9000 vienetų bananų, 3 tonas ryžių ir 4000 litrų aliejaus.
Nenuostabu, jog šie skaičiai net du kartus viršijo 2004 m. Atėnų olimpiadoje dominavusias apimtis, tačiau tai taip pat gerokai mažiau, nei buvo suplanuota šiųmetei Londono šventei. Joje, manoma, atletų bei juos lydinčio personalo poreikiams patenkinti bus skirta 330 tonų vaisių ir daržovių, 232 tonos bulvių, 100 tonų mėsos, 82 tonos jūros gėrybių, 31 tona paukštienos, 21 tona sūrio, 19 tona kiaušinių, 75 000 litrų pieno ir 25 000 duonos kepalų. Visa tai daugiau kaip 14 milijonų patiekalų pavidalu buvo ir dar bus patiekta keturiasdešimtyje skirtingų vietų visame mieste.
Pamirštant skaičius
Tačiau tai, kas Londono olimpinių žaidynių rengėjus domina labiausia, yra ne skaičiai, bet išliekamoji vertė. Juk ne veltui kaskart sportiniam šurmuliui nutilus ir užgesus paskutinei olimpinio deglo liepsnai, organizatoriai su pasididžiavimu tikisi išgirsti, jog tai buvo visų laikų geriausias reginys.
Londoniečiai – ne išimtis, tad būtent į šį tikslą dar 2009 metais pirminiame pasirengimo etape ir buvo nukreiptas visas Londono olimpinių ir parolimpinių žaidynių organizacinio komiteto dėmesys, kai jis pradėjo formuluoti garsiąją savo „Maisto Viziją“ – pirmąją tokio masto maisto politiką per visą žaidynių istoriją. Jos atraminiu tašku pasirinktas iš pažiūros kiek utopiškai skambantis pažadas surengti skaniausias, sveikiausias bei žaliausias kada nors vykusias olimpines žaidynes, ir bent jau kol kas, atrodo, yra pakankamai sėkmingai laikomasi duoto žodžio.
Na, o kalbant apie pačią „Maisto Viziją“, ši neatsirado iš niekur. Tai visų pirma buvo atsakas į 2008 m. Pekiną kamavusias nesėkmės, kai šis tiek pasirengimo, tiek ir visų žaidynių metu niekaip nesugebėjo užgesinti aistrų dėl maisto saugumo, patikimumo bei pakankamumo problemos. Vis nenustojantis rusenti nerimas netgi paskatino tuometinę JAV olimpinę rinktinę į žaidynes vežtis savo maisto produktus ir savo virėjus, taip stengiantis apsaugoti atletus nuo galimo pavojaus jų sveikatai. Šiai, manoma, būtų didelę grėsmę kėlęs nesaugus vietinis maistas, neretai, ypač gyvulinės kilmės produktuose, turintis draudžiamų steroidų.
Taigi gana gerai išstudijavę istoriją, išmokę jos pamokas ir siekdami išvengti bet kokių kontroversijų, Londono olimpinių žaidynių rengėjai išsikėlė užduotį surengti sveikiausią ir ekologiškiausią kada nors vykusį tokio masto renginį. Pasak jų, nors sportas, be abejonės, bus pagrindinis viso šio spektaklio veikėjas, tačiau bendrą „olimpinę patirtį“ sudarys ne vien jis. Tai bus suma, susidedanti iš didesnių bei mažesnių dėmenų; maistas – vienas iš jų. Dėl šios priežasties bendra aprūpinimo sistema bei jos efektyvumas jau nuo pat pradžių įvardyti prioritetine sritimi, o sėkmė ją įgyvendinant, manoma, reikštų ne tik liaupses bei pagyras Jungtinės Karalystės svetingumui, bet tuo pačiu paskatintų ir tolimesnius tiek vietinės visuomenės, tiek ir viso pasaulio žingsnius link atsakingesnės mitybos.
Galima teigti, jog tokiu būdu bus išjudinta gerokai sudūlėjusi tradicinė maisto koncepcija, šią pakeičiant nauja bei labiau atitinkančia šiandieninius poreikius. Ir tai būtų padaryta, be abejo, ne be britų indėlio.
Atsižvelgus į visa tai, dabartiniame olimpiniame kontekste galima įžvelgti dvejopą prieigą prie to paties maisto. Iš vienos pusės tai tėra tik tikslas savaime – tam tikra neišvengiama būtinybė, žmogiškasis poreikis, kurį tiesiog reikia patenkinti. Tačiau iš kitos – tai itin galingas įrankis, kurio pagalba stengiamasi net tik išaukštinti britų regioninę produkciją bei jos įvairovę, bet ir įkvėpti ilgalaikius į ekologinės pusiausvyros išlaikymą orientuotus pokyčius, kurie ilgainiui galėtų pasitarnauti pastaruoju metu gana sėkmingai augančiam pasaulio visuomenės susidomėjimui sveika gyvensena.
Siekiant užsibrėžto tikslo
Sėkmingai įgyvendinti milžiniškos apimties aprūpinimą maistu, tuo pačiu nenukrypstant nuo kokybiškumo, sveikatingumo ir ekologiškumo koncepcijų – tai yra planas, kurį būtina išpildyti, norint pasiekti revoliuciją. Šio plano rengimui buvo pašvęsta net 18 ilgų mėnesių, paženklintų išsamiomis analizėmis, neretai neaplenkusiomis ir gerokai užsitęsusių diskusijų su pramonės ekspertais bei ekologais. Ne kartą teko užsibūti ir tokiose situacijoje, kai atrodydavo, jog šios dvi skirtingais interesais vedinos grupės niekada taip ir nesusitars tarpusavyje, tačiau net ir kritinėmis akimirkomis, kai iš pažiūros geriausias variantus būtų buvęs tiesiog atsisakyti savo utopinių planų ir grįžti prie laiko išbandytos praktikos, nebuvo žengtas nė vienas žingsnis atgal.
Net ir sunkiausiais momentais iš akiračio nebuvo išleisti keturi pagrindiniai etalonai – lokalumas, sezoniškumas, sveikatingumas ir ekologiškumas, kurie ilgainiui apibrėžė ir penkis pagrindinius tikslinius objektus, aplink kuriuos šiandien ir sukasi visa žaidynių maisto aprūpinimo schema: maisto saugumas ir higiena, pasirinkimas ir pusiausvyra, veiksmingos maisto gamybos ir tiekimo grandinės, aplinkos valdymas, ir galiausiai – įgūdžiai bei mokymasis.
Atsispirdami nuo jų, Londono olimpinių žaidynių rengėjai įsipareigojo visose varžybų vietose užtikrinti pavyzdinius maisto saugumo ir higienos standartus, garantuoti plačią maisto ir gėrimų pasirinkimo aibę, kuri maksimaliai atitiktų visus įmanomus vartotojų dietinius bei kultūrinius reikalavimus, užtikrinti, jog visas maistas būtų pagamintas nepažeidžiant gana aukštai iškeltų etinių, aplinkos apsaugos bei gyvūnų gerovės standartų, laiduoti efektyvų atliekų tvarkymą, perdirbimą, kompostavimą bei minimalią anglies emisiją, o taip pat visiems, dalyvaujantiems žaidynių maisto aprūpinimo schemoje, suteikti žinių apie maisto kilmę, ekologinę pusiausvyrą, sveiką gyvenseną, maisto saugumą bei atsakingumu pagrįstą mitybą.
Kol olimpinės žaidynės dar nepasibaigė, kol nesuvestos visos apie išlaidas ir pajamas bylojančios sąskaitos ir kol pats renginys dar nėra iki galo įvertintas, kalbėti apie revoliucijas ir ilgalaikes permainas dar per anksti. Tačiau šiaip ar taip nauji žingsniai neabejotinai buvo žengti, to niekas nepaneigs. Tad bėgant laikui pamatysime ir tai, ar pasirinktas kelias buvo teisingas.
Argi tai ne revoliucija?
Kad ir kaip bebūtų, tiek sėkmės, tiek ir nesėkmės atveju, ši maisto vizija yra pirmoji kada nors olimpinėse žaidynėse deklaruota maisto politika, ir tai savaime ją paverčia revoliucine. Be abejo, būti pirmiems ir pradėti kardinalias permainas visuomet yra rizikinga, tačiau neretai tokia rizika atsiperka su kaupu. Be to, jau seniai olimpinės žaidynės nebėra vien tik sportas. Tai kartu ir politika, ir ekonomika, ir tarptautinių santykių atspindys. Tad kodėl tai negalėtų būti ir mitybos revoliucijos terpė?
Šiuo atveju, nenorėdamas atsilikti ir siekdamas tradiciškai pranokti savo pirmtakus, Rio de Žaneiras neturės kitos išeities, kaip tik daryti tą patį, t.y. sekti sveiko maisto koncepcijos rėmais. O argi tai ne revoliucija?