Jei jau žmogus kuria, tai gal ir menininku galima jį pavadinti...? Na, klausimų dar bus ir į juos atsakys pats fotografas (taip apibrėžkim pašnekovo pomėgį fotografuoti ir apdoroti gautą medžiagą). Tačiau priminsiu, jog visai neseniai Imanto foto manipuliacija, atverianti akis į liūdną plaukikų ir kitų sportininkų realybę, praskriejo pro daugumą internetinių dienraščių. Beje, kalbėsime ne tik apie fotografiją.
Imantas mėgsta sportuoti – tai nesunku pastebėti iš jo tvirto stoto. Šiuo metu, pasipasakojo, peršalęs, tad treniruotes tenka atidėti. Leptelėjau, jog ne bėda ir kam to dabar reikia, jei vasara dar už kalnų, kuomet savo puikų kūną gali pademonstruoti. Tačiau pašnekovo požiūris šiuo klausimu visiškai kitoks: „Reikia visus metus sportuoti, o vasarą gali veikti ką nori.“
- Sakai, sportuoji jau penkerius metus... Tai gal ir sveiką gyvenimo būdą propaguoji?
- Ne. Aišku, nerūkau. Tačiau neturiu laiko tam, kad pasirinkčiau gerą maistą: salotas ar panašiai. Mano valgomas maistas yra prastesnis. Jei turiu darbo namie, ar dar kažkur – neturiu laiko ką nors pasigaminti. Dėl to toks racionas, žinai, sumuštiniai...
- O gaminti mėgsti?
- Kaip vienas draugas pasakė – gaminimas atpalaiduoja. Pjaustai tas morkytes, užsimiršti apie darbus, dar kažką. Bet, kad sau pasakyčiau „šiandien pasigaminsiu labai skanius kotletukus“ – ne.
- Tai ir pats maisto kultas tau nėra artimas?
- Stengiuosi jo labai nesureikšminti. Mano nuomone, kuo mažiau valgai – tuo jaunystė ilgesnė ir laimingesnis esi, haha! Turiu draugų, kurie mėgsta taisyt valgį, mėgsta maistą ir patys daug valgo bei… pučiasi. Kai pradedi mėgti tą, mėgti aną, imi norėti šio ar kito, visa tai pradeda lįsti lauk. (Šneki kaip koks modelis!) Kai esi labia alkanas, aišku, valgai kažką sočiau. Aš į maistą žiūriu iš kitos pusės, pavyzdžiui, - grybai. Iš grybų nieko gero! Kas ten, ląsteliena, vos gyva, jokių normalių medžiagų nėra. Taigi grybų aš nemėgstu.
- Vadinasi, apie maistą daug mąstai! Jei jau sakai „aha, ląsteliena nieko blatno...“
- Čia tinginio sindromas, haha. Turiu draugą virėją, tačiau jam maistas restoranuose tai per šiltas, tai per šaltas. Ir tada surūgęs vaikšto. O aš, kai noriu, – tai ir valgau. Bet, kai žinai, kad gali pats skaniau pasigaminti, tai ir prasideda.
- Ok, gana gadinti skaitytojams nervus. Tai kaip ten su ta fotografija? Suprantu, tai yra tavo hobis, o koks yra tavo darbas?
- Mano darbas yra kompiuterinė grafika reklamose. Žodžiu, kiekvienoj reklamoj reikia padaryti kažką įdomaus: sprogsta, krenta, sukasi... Pavyzdžiui, užsakovas sako: „Mes nufilmuosim ant stalo dėžutę, reikia, kad ji gražiai išsilankstytų ir kamera judėtų į aną pusę. Kaip mes galime tai padaryti?“. Variantas a) po kadrą rinkinėti ir stumti kamerą, o tai būtų nesąmonė. Variantas b) padaryti 3D dėžutę. Aš to niekur neviešinu, nes kam reikia – tas žino. O eiliniam žmogui, galbūt, neįdomu.
- Kas išmokė dirbti šį darbą?
- Išmokau pats, sėdėdamas namie. Aš manau, kad, kai tau patinka, tau nebūtina eiti kažkur to mokytis. Tu gali pats išmokti, ieškoti tam tikros medžiagos, rinktis sau informaciją, ir taip procesas tampa įdomesnis, kai pats kažko sieki.
- Taip išeina, kad esi freelanceris?
- Taip. Dažnai pateikiu pavyzdį, kad biure esi kaip koks mėsos kapotojas: sėdi darbe prie stalo, tau atneša mėsą ir tu kapoji. Kuo daugiau sukapoji – tuo daugiau kiša. Vėl, kitą, kitą: „Imantai, kapokkapokkapok!!!”. Tyg – dyg – dyg – dyg! Tai kai grįžti namo, net rankų negali pakelt, nes esi nusikapojęs, haha! O, kai freelance’ini, tu nueini nusipirkti mėsos, pakalbi su pardavėjais, parsineši mėsytę, susipjaustai, nusiplauni rankas ir gali kitą pasiimti. Gali kontroliuoti. Kai kažkam dirbi – kapoji, kapoji, kapoji. O kai reikia pinigus duoti – „sorry, biški dabar nėra“.
- Pastebėjau, kad mėgsti fotkinti moteris. Ir pusnuoges. Aš taip įtariu.
- Matai, yra paprastas dalykas: padaryti įdomią nuotrauką su paprastais rūbais nelabai kaip išeis. Ištraukti, kad būtų gražu arba meniška galima be rūbų, jei tai pakankamai subtilu. Arba rūbai turi būti įdomūs. Tada reikia dizainerio. Arba išsinuomoti rūbus, viską organizuoti ir tai – daug darbo. Seksualumas visada gražu, jei pateikta skaniai. Lenkiu į tą pusę, visi juk nori save išbandyti. Be to, sudėtinga rasti modelių tokioms fotosesijoms. O ir fotkinu pastaruoju metu labai retai.
- Kokią fotografijos sritis tave domina?
- Man pavyksta padaryti neblogus portretus. Esu padaręs seriją nuotraukų. Gavosi pakankamai gražiai. Vienoje nuotraukoje merginos suknelė buvo atvirais pečiais. Tai dauguma klausė: „Tu čia visas jas išrengei?“ Haha... O suknelė tiesiog nusikirpo. Taigi, žmogus susikuria viziją. Norėčiau užsiimti menine fotografija, bet ne ta menine, kurios nuotraukose neryškus vaizdas ir pan. Bet tokia, kurios nuotraukos švelnios, sunku paaiškint, reikia parodyti. Portretai sustingę, portretas su plaukais vėjyje, pagautas geras momentas... Kad ir nuogas kūnas.
- Kaip reaguoji į kritiką?
- Sunkiai. Matai, tuščias puodas garsiai skamba, o dažniausiai kritikuoja tie, kurie nieko patys nepadaro. Kartais net numuša ūpą ir nesinori kelti nuotraukų į lietuviškus portalus. Jeigu parašė įdomus žmogus, kurio darbai man patinka, tuomet man svarbi jo nuomonė.
Daugiau Kandies Ciniko tekstų - miestodziungles.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
