Dirbau darbe, kuriame aš pats bei mano kolegos nuolat esame tam tikros įtampos lauke ir dažnai patiriame stresą vykdydami savo funkcijas, o tai dar labiau vertė ieškoti užuovėjos po nervinių šokų cigarečių dūmuose. Išsigelbėjimas buvo ir yra poilsis, o psichologinė pusiausvyra grįžta tik atostogų metu, todėl jos buvo tinkamiausias laikas naujam smegenų stresui. Pasąmonėje tikėjausi per atostogas išbandyti savo valios sugebėjimus.
Gegužės mėnesį išėjau atostogų ir pradėjau viso savo buto remontą, kurį pats ir dariau. Esu trupučiuką pedantiškas, mėgstu skrupulingą darbą, kurį atlikus gaunamas tobulas rezultatas. Todėl mėgaudamasis darbu bute, vieną dieną vis vėlinau parūkymo momentą ir, ko gyvenime nebuvo, sugebėjau iki berods 18 val. 45 min., kuomet prasideda vakaro žinios, nerūkyti ir nevalgyti.
Rūkaliai mane suprastų, kadangi po valgio kiekvienam iš mūsų siaubingai norisi rūkyti. Taip tikriausiai organizmas, o tiksliau smegenys, reikalauja dozės nikotino po dalinio apsivalymo.
Na štai, mano planas buvo iki minėtų žinių nerūkyti, o per jas pavalgius atsiduoti malonumams su cigarete. Tačiau koks buvo konfūzas, kai per žinias sužinojau, kad gegužės 31 d. yra pasaulinė nerūkymo diena arba kitaip - diena be tabako. Tuomet kažkas spragtelėjo smegenyse ir tapo aišku, kad tai šansas, kokio dar neturėjau. Tą dieną dirbau iki 2 val. nakties ir sugebėjau nuvargęs ištverti nerūkęs, nes buvau įsitikinęs, kad tiesiog neužmigsiu, jei neparūkysiu. Šito bijojau labiausiai, bet padėjo fizinis darbas ir jo sukeltas nuovargis.
Kitas dvi dienas dariau tą patį, dirbau iki nukritimo ir džiaugiausi savo valia. Buvau skaitęs, kad metus rūkyti, penkios pirmos dienos yra krizinės, o po jų padidėja tikimybė neatkristi.
Tuo mano išbandymai nesibaigė, nes ketvirtąją dieną be tabak, mano šeimos artimiausia draugė surengė 40 metų jubiliejaus šventę, kurios nebuvo įmanoma atsisakyti. Atvirai pasakysiu, kad rūkymas - ne vienintelis mano žalingas įprotis. O kaip žinoma, išlenkus taurelę kitą, staiga paaštrėja noras rūkyti. Ne kartą teko patirti besaikio rūkymo, kitaip nepavadinsi, priepuolius kažkokių pasilinksminimų metu, kai surūkydavau du pakelius ir daugiau vien per vakarą. Nupasakoti, kokia savijauta būdavo po tokių užsitęsusių vakarų sunkoka, tą reikia pajusti.
Be to, puikiai žinojau, kad mano valios sugebėjimai, apsvaigus galvelei, pradeda tirpti kaip pavasario sniegas. Žinoma, galėjau apsimesti kokiu nors ligoniu ir nevartoti alkoholio, tačiau tai būtų buvę nenuoširdu ir nepagarba mūsų visai 5 šeimų kompanijai, šauniai švenčiančiai visus gimtadienius kartu. Todėl nenorėdamas prarasti tai, ką pavyko pasiekti, nusprendžiau pabandyti atbūti oficialiąją dalį, o po to greitai apsvaigti ir tuo pagrindu atsiprašius bėgti miegoti, nes matyti, kaip minėtos kompanijos vyrai (visi rūkantys) rūko, man galėjo būti per didelis iššūkis.
Nuosekliai laikydamasis plano, per pirmąją vyrų parūkymo pertraukėlę, žinoma, niekam nesakęs, kad mečiau rūkyti, pasilikau su merginomis ir intensyviai tęsiau vakarėlį. Ir žinote, planas pasiteisino, po antrosios rūkymo pertraukėlės aš jau buvau pasiruošęs į lovą. Žinoma, svečiai labai nustebo, tačiau skubiai atsiprašęs atsisveikinau, palikęs žmoną toliau švęsti, grįžau į savo butuką (su jubiliate gyvenome vienoje laiptinėje) ir griuvau miegoti.
Kitą dieną viskas buvo puiku, burnoje buvo šleikštu nuo per greito svaiginimosi, galva tiesiog spengė nuo pakilusio kraujo spaudimo, todėl nerūkyti jau nebuvo taip sudėtinga, galima sakyti, kad alkoholis prisidėjo prie mano atsivertimo.
Nerūkiau tris metus, po trijų metų supapsėjau pirmą mano gyvenime tikrą cigarą netraukdamas dūmų į plaučius. Taip sau buvau davęs įžadą, kad jeigu dar kada nors bandysiu pajusti tabako skonį, tai bus tik po trijų metų ir tik gero tabako cigaras. Nuo to laiko kiekvienais metais, esant gerai progai, supapsiu ne daugiau kaip vieną cigarą per metus. Nežinau, ar tai koks pomėgis ar savęs pamaloninimas už tai, kad pavyko atsikratyti to bjauraus, brangaus ir smirdinčio įpročio.
Tai tęsiasi jau 12 metų, per kuriuos nesurūkiau nei vienos cigaretės, ir dėl to esu labai laimingas.
Taigi valios pastangų gal ir gali užtekti pradėti kitaip gyventi, tačiau tam tikrai reikia pačiam prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos ir pasistengti naudingai sau pritaikyti tave supančią aplinką. Man belieka panašiu būdu atsisakyti alkoholio, nors jau pastebiu, kad su amžiumi jo poreikis vis mažėja.
Sėkmės visiems kovojant su mūsų pačių gyvensenos negerovėmis.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Jeigu ir jūs atsikratėte šio žalingo įpročio, pasidalinkite savo istorija ir patarimais. Jūsų asmeninių istorijų ir patarimų laukiame iki spalio 14 d. Savo tekstus ir vaizdus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
