Prie durų svečius pasitinka Aušra, įteikdama žemčiūgų puokštelę. Sako: „Iš lietuviškų sėklų išauginau“. Namų ilgesys neapsakomas kiekvieno mūsų veide. Esame išplėšti iš savo gimtosios žemės-kultūros, kalbinės aplinkos ir artimųjų…
V. Čaplikas pristato savo sudarytą knygą „Gražinos Didelytės Lietuva“. Kai kurie mūsų apie šią grafikę-dailininkę girdime pirmą kartą, galbūt dėl to dar įdėmiau klausomės pasakojimo ir stebime skaidres. Bežiūrėdami į paveikslus ir klausydamiesi nuoseklaus pasakojimo, lydime mūsų gimtąjį kraštą nuo ledynmečių iki baltiškosios kultūros ištakų, nuo valstybės kūrimosi pradžios iki pat šių dienų. Gražina Didelytė paliko po meninį atminimą kiekvienai iškilesnei to laikotarpio asmenybei. V. Čapliko padedami bandome suprasti tikrąsias paveikslo paslaptis ir simbolius. Jų tiek gausu, kad kas kartą žvilgtelėjęs kitu kampu, atrandi kažką naujo. G. Didelytės darbais reikia ne tiek gėrėtis, bet juos mąstyti, pajausti, patirti…
V. Čaplikas mus taip pat supažindina su kita savo knyga „Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“. Šioje knygoje yra surinkti visi (galbūt visi) dailininkės darbai su ąžuolo simboliu, kuris, kaip mes visi žinome, simbolizuoja mūsų tautos stiprybę, drąsą ir ryžtą. Taigi ir mes šią popietę susirinkome čia tarsi „prie tų ąžuolų“. Širdimi prisiglausti prie mūsų gimtosios žemės, mūsų gimtosios kalbos. Iš jos pasisemti tikrumo, šilumos, suteikti prasmę mūsų buvimui čia - ir patikėti, kad visa tai nepasibaigs, neužsimirš , kad pavyks išsaugoti Lietuvos balsą vaikuose…
Po įdomaus, labai patriotinio V. Čapliko pasakojimo popietę tęsia Regina Jasukaitienė. Ji pristato savo jau trečiąją knygą „Pusryčiai po liepomis“. Autorę tebedomina Laiko, Gyvenimo prasmės, gerumo temos. Susidomėję klausomės ištraukų iš jos novelių. Paprastos gyvenimo tiesos, įvilktos į žodžių rūbą ,artimos kiekvienam…Ypatingai jautriai klausomės ištraukų emigracijos tema. Iš to kito kranto,iš lūpų to, kuris išlydi ir laukia…Knygoje bent kelios novelės apie savų ilgesį, apie pašnekesius su anūke, kuri vasaromis parvyksta aplankyti protėvių žemės. Ir apie tai, kad niekur o niekur žemė nekvepia taip skaniai, kaip Lietuvoje…
Po tokios jautrios popietės turbūt ne vienas susimąstome, kad norėtume tokį sodą - iš gimtosios kalbos, tradicijų ir istorijos, - pasodinti savo vaikams, kad jie visada žinotų, iš kur jie, kad turėtų iš ko pasisemti stiprybės, išminties. Ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte jie atsirastų, kad visuomet prisimintų tą ilgesio sodą-gimtąją Lietuvą.