D. Kenstavičiūtė tokiems verksniams – tikras pavyzdys. Studijavusi vienoje sostinės dizaino kolegijų, ji su malonumu prisimena mokslo metus bei džiaugiasi, kad dar besimokydama įgijo pakankamai praktinių žinių ir, nelaukdama studijų pabaigos, jau galėjo pradėti darbą interjero dizaino pasaulyje.
Mergina nustebina sakydama, jog pati pradžia, savarankiškai imantis interjero dizaino projektų, nebuvo sudėtinga. Mat jai pagelbėjo bičiulis, parekomendavęs jaunąją interjero dizainerę savo draugui. Taigi įtampa, kylanti dėl nežinojimo, kaip pritraukti klientus ir nuo ko pradėti imantis mylimos veiklos, liko nuošalyje. Taip viskas ir prasidėjo...
Interjero dizainerė sako, kad į darbą niekaip nepavyksta žvelgti šaltai, per komercinę prizmę. Dirbant interjero dizainerės darbą, svarbiausias yra ne tik gebėjimas įgyvendinti kliento poreikius, bet ir mokėjimas komunikuoti: „Taip nutinka, kad su užsakovais visuomet susibičiuliaujame. Tai, galima sakyti, netgi būtina. Nes, siekiant išsiaiškinti ir suprasti kliento poreikius ir vizijas, privalai žmogų pažinti artimiau. Kai kurie aiškiai orientuojasi savo noruose ir galimybėse, tačiau ne visi. Todėl viena mano užduočių – sugebėjimas prakalbinti žmogų taip, kad jis pats puikiai suprastų, ko nori ir puikiai įsivaizduotų rezultatą, nebeliktų jokių „girdėjau, mačiau, kažkaip, kažką“.
Be to, turi būti abipusis pasitikėjimas. Tik tada prasideda techninė dalis: braižymas, idėjos pristatymas ir, galiausiai, jos įgyvendinimas bendradarbiaujant ne tik su klientu, bet ir su statybininkais, su kuriais taip pat turi palaikyti abipusę komunikaciją, norint gauti geriausią rezultatą. “
Visuomet atsiranda žmonių, manančių, kad interjero dizaineris – tiesiog darbininkas, viską padarysiantis ir sprendimus priimsiantis pats. D. Kenstavičiūtė tokiam požiūriui prieštarauja: „Nors tam tikrus dalykus įgyvendinti, suregzti idėjas yra vien mano darbas, tačiau daugelį žingsnių rezultato link žengiame kartu su klientu. Važiuojame į parduotuves, renkamės spalvas, formas, daiktus, nes jiems reikia ir palytėti, pauostyti, apžiūrėti. Ypač moterims! (nusijuokia. - Red.) Todėl rengiame išvykas į salonus, parduotuves ir t.t... Vis dėlto namuose, kuriuos įrengiame, gyventi reikės ne man, todėl kiekvienas sprendimas priimamas pačių užsakovų, inicijuojame daug diskusijų, kartu ieškome tinkamiausios išeities ir geriausio varianto.“
Finansinis limitas – tai siena, į kurią kiekvienam tenka atsiremti įvairiausiose gyvenimo situacijose. Tūlam lietuviui, įrenginėjančiam savą būstą, pinigai yra itin svarbus veiksnys, kuris, dažnai manoma, fantaziją ir troškimus kaip mat uždarys į narvą.
D. Kenstavičiūtė nuramina sakydama, kad nieko nėra neįmanoma: „Jei klientas turi ypač ribotus finansinius resursus, vadinasi, aš turiu padaryti, kad jų idėjas būtų įmanoma realizuoti! Privalau sugalvoti, kaip pagaminti pigiau ar šiek tiek pakoreguoti dizaino sprendimus, tačiau neiškeliant kojos iš žmogaus vizijos rato.
Be to, dažnai užsakovams ypač svarbu ne pavienės detalės, o visuma, bendra atmosfera, todėl aš sugalvoju, kaip visa tai perteikti, įgyvendinti pagal patalpų technines ir, be abejo, žmonių finansines galimybes.
Interjero dizainas – tai ir kūrybinis, ir techninis darbas!”
Daugiau Moralės Ekstremalės tekstų - www.miestodziungles.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
