Iš pradžių vienoje iš properšų pastebėjome plaukiojančią vienišą gulbę. Prisipažinsiu, tai iš pradžių man nesukėlė jokio įtarimo. Tačiau kitą dieną, kai upės vagą praktiškai visur sukaustė ledas, išvydus nedidelėje tekančio vandens properšoje tą pačią gulbę atsirado nerimas. Spėjimai pasitvirtino: gulbė buvo sužeista ir negali skristi.
Iš pradžių nusprendėme gulbę pamaitinti, tačiau viskas tuo ir baigėsi, nes tolimesnės pagalbos galimybės tapo ribotos. Ir nenuostabu, juk tai – ne naminis padaras, iš rankų maistą priima atsargiai, o su kriaukšle duonos ar kvepiančiu pyragaičiu neprisiviliosi į namus (kaip ir pavadėlio neuždėsi ant kaklo ).
Išeitis buvo tik viena – kreiptis į Varėnos gamtos apsaugos skyrių. Susisiekus telefonu (beje, ne vieną kartą ir ne kelis), sekdavo vienas ir tas pats atsakymas: „Laukite, atvažiuosime. Ačiū, kad paskambinote“.
Tačiau praėjus daugiau negu parai pagalbos taip ir nesulaukėme. Kaltinti, žinoma, nelabai yra ko, juo labiau kad ir patys nesugebame niekuo padėti...
Bet liūdniausia tai, kad spaudžiant šalčiui (ypač naktimis), galimybių išgyventi gulbei su kiekviena valanda lieka vis mažiau.
Prieš keletą valandų netoli sužeistos gulbės buvo pastebėtos pirmosios lapės... Nežinau, kur dar būtų galima kreiptis dėl pagalbos šiam gyvūnui. Tikiuosi, kad pagaliau mane išgirs.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
