„Šiuo momentu patys kovingiausi ir geriausiai pasirengę realiems veiksmams (prieš fašistus, bei jų parankinius) asmenys yra įvairiose laisvės atėmimo vietose Lietuvoje (Marijampolėje, Pravieniškiese, Vilniaus tardymo izoliatoriuje). Įvairių raudonųjų grupuočių organizatoriai ir kolegos Europoje turi galimybę greitai suorganizuoti galingą pasipriešinimą visuose Lietuvos miestuose. Vienintelė problema – reikia kokybiškų „instrumentų“.
Ne, tai nėra citata iš kokio nors fantastinio romano, aprašančio galimą pasaulio pabaigos scenarijų. Taip savo „Facebook“ paskyroje rašo „legendinis“ tinklaraštininkas Kantas, kurį ne vienas pažinojęs tiesiog vadina „ligoniu“ Robertu Mažitovu.
„Jaunimas (sportiški vaikinai), kurių dar liko įvairiuose miestuose, pasiruošęs tapti tokių grupių nariais. Vienintelė sąlyga – amnestija. Aišku, moralumo filtravimas bus atliktas“, – taip baigiasi vadinamojo tinklaraštininko žinutė.
Puikiai suprantame, kad galima būtų ir nereaguoti į ne visai adekvačių žmonių planus ar grasinimus. Tačiau apleista liga turi savybę plėstis, o gatvėse kartais sutinkami automobiliai su imperijos vėliava išduoda - ji užkrečiama.
Puikiai suprantame, kad „Facebook“ karo laukas yra žaislinis, kiekvienas ten gali lieti ką tik užsimano ir kiekvieno kito teisė to nematyti. Tačiau net žaislinis karas perkeltas į tikrą miestą virsta tikromis aukomis.
Beje, „Robert Mazit Bloger Kantas“ paskyra yra atvira - skaitau ją nebūdamas jo draugu, tad ji gali būti traktuojama kaip vieša žiniasklaidos priemonė.
Pacituota žinutė įkelta rusiškai, po ja Aleksandas Lipniagovas iškart parašė: „Duok žinoti, bet kuriuo metu!“, o Rolandas Magelinskas: „Gut“, tai patiko Sonatai Liepaitei, Rasai Laurinavičienei, Virginijai Trinkienei.
Įžūlu rašyti pritariančių Tėvynės išdavystei pavardes? Bet jie juk tai daro atvirame profilyje, kurį ir taip visi gali matyti – negi turime užmerkti akis?
Reiktų pažymėti, kad Kantas Putino nemyli. Netgi labai juo nepatenkintas – greta nupaišytų planų, kaip padėti Rusijos malūnsparniams nutūpti greta įkalinimo vietų (žr. nuotr.) ir grafikai rodantys, koks prastas tas putinizmas. Kodėl prastas? Nes ligi šiol delsia ir nepuola Ukrainos! Jis net kaltina Putina liberalumu, o tai - verta net rusų komiko plunksnos.
Į vyruko kliedesių sąrašą puikiai tinka ir tikra lietuvių gąsdinimo klasika – žydų sukurti fašistai užvaldė mus, pardavė fašistinei Europai ir į valdžią pasodino pedofilus. Gražus junginys, kurį perskaitęs ir sutikęs bent su vienu punktu žmogus savo galvoje tikrai turi rimtų problemų.
„Išlikę fašistai, kuriuos nepavyko visų išnaikinti ar išgaudyti pasauliniu mastu, turėdami labai tvirtus ryšius su JAV „žydauja“, ruošiasi NEO-FAŠIZMO atgimimui, pasinaudojant visoje Europoje esamomis nacionalistinėmis partijomis.
Ne šiaip paskutiniu metu daugelyje Europos valstybių įtaką perima NACIONALISTINĖS PARTIJOS, kurios dažnai yra kontroliuojamos žydų arba netgi radikalios neo-nacių grupės vedamos žydiškos tautybės žmonių (tai Jūs žinote iš bendros spaudos)“, – viena iš „genialių“ Kanto minčių. Visiška faktinė nesąmonė, bet kokie patrauklūs kodai kvailiui. Juk kvailys minties neseka, jis seka impulsus: Europa (per mažai duoda ir per gerai gyvena – nekenčiu), fašizmas (vaikystėje paišiau degančius jų tankus – blogis), „žydauja“ (rrrr… rrrr… rrrrr…).
Kad Hitlerį į valdžią pasodino žydai kažkada jau girdėjau iš Krato draugo Ramūno Alaunio – tipas labai bėgiojančiomis akytėmis, kurių taip ir nedrįso pakelti iki mano veido.
Tad ar verta į tai kreipti dėmesį? Protingiems – verta. Pirmiausia tam, kad kritiškai peržvelgę visas gąsdinimo fazes: „Mirsime nuo atominio karo – fašistinė JAV mus valdo – pedofilai ir tautos genocido organizatoriai valdžioje – padėkime Rusijai mus išvaduoti“, suvoktume kokiais milteliai dažomos silpnesnės tautiečių smegenys.
Antra, kad pagaliau suprastume, jog visiškai nesvarbu kokia idėja vienija kovojančius prieš mūsų Tėvynę – violetinė, raudona, „koloradinė“, su Vyčiu ar svastika – svarbu tik tai kokio rezultato siekiama. O kai visa tai susimaišo vienoje galvoje, gauname Kantą – agresyvų, primityvų, bet planuojantį ir, kažkodėl, laisvą.
Mėtyti akmenis į sumaitotą ir bevalę Lietuvos teisėsaugą, kuri nesugeba apginti mūsų net nuo tokių grasinančių ir planuojančių, dabar madinga. Bet aš nemesiu. Nes, deja, kol bus madinga mėtyti akmenis, o ne padėti dirbti ir siūlyti gerus sprendimus, tol klestės ir „violetiniai“ žmogeliukai, ir laukiantys „žaliųjų“ žmogeliukų. Nes tokiems niekšams kaip Kantas tik ir reikia, kad kuo daugiau būtų mėtoma akmenų.
Todėl bent dabar, pamatę kokius planus paišo tas, kuris Drąsių Kedį vadina vieninteliu didvyriu, kuris nekenčia žydų deklaruodamas neapykantą fašizmui, kuris gali sulaukti mūsų pritarimo, kai šaiposi iš Lietuvos kariuomenės silpnumo, turime suprasti – mylintys savo šaly žmonės duoda jai ne akmenį, o gelbėjimo ratą.
Ir nereikia painioti savo šalies su mūsų pačių išrinkta valdžia, okupacijos su išvadavimu, savo problemų su „pasauliniu sąmokslu“, neapykantos nusikalstamiems Rusijos valdžios veiksmams su rusofobija – būtent tokią painiavą ir kuria juodųjų technologijų pasiuntiniai, bandantys rasti bent mažą nepasitenkinimą, kad iš jo išvyniotų štai tokius planus.
Svarbiausia jiems – išsisukti neatsakius, kuo gi galės būti patenkinti nepatenkintieji jei šitos sapalionės virstų realybe.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
