„Viskas prasidėjo tada, kai vaikystėje močiutė išmokė siūti adata. O ir mūsų kaimynystėje gyveno siuvėja, kuri vis atnešdavo įvairių medžiagų. Aš jas sudėliodavau ir apsiuvinėdavau“, – prisiminė ji.
Mergina tikino, kad netrukus draugės ėmė prašyti pasiūti žaislams drabužėlių. Medžiagų mergaitė turėjo apsčiai, todėl ėmė siūti apdarus. Kūrybinis darbas Linai patiko, o susidomėjimas šia veikla vis augo. Technologijų mokytoja ją pamokė, kaip siūti lėles, bei supažindino su etnokultūra. Šypsodamasi mergina pasakojo, kad nuo tada ji stačia galva nėrė į kūrybą. „Pirmosios lėlės atiteko draugams. Pamačiau, kad jie labai džiaugėsi jas gavę. Labai apsidžiaugiau. Toks įvertinimas man buvo paskata kurti toliau“ , – džiaugėsi menininkė. Kiekviena lėlė – su charakteriu Pradėjusi siūti Lina pastebėjo, kad kiekviena jos lėlė išeina vis kitokia. Vienos liūdnos, o kitos – linksmos. Anot etnologės, lėlių charakteris priklauso nuo jos jausmų kuriant – kai kurios lėlės itin raiškiai šiuos jausmus perteikia. „Vieną lėlę pasiuvu, tačiau kita tokia pati nebeišeina“ , – juokėsi menininkė. Ji pasakojo, kad kurdama naują lėlę dar nežino, kokia ji išeis. „Visos lėlės tampa labai skirtingos. Man ir pačiai įdomu, kiek aš dar galiu sukurti vis kitokių išraiškų ir formų“ , – kalbėjo mergina. Trūkumų neslepia Visos lėlės – labai savitos. Įdėmiau pažvelgus, akivaizdu net tai, kurioje vietoje – mieste ar kaime – jos gyvena. Pavyzdžiui, viena lėlė atrodo ištaigingai, puošniai, tarsi dama, o kita – jauna, įsimylėjusi, šiek tiek drovi, besiglaudžianti prie bernelio ir apsirengusi tautiniais drabužiais. Tautodailininkė pasakojo, kad gebėjimą kurti skirtingus personažus tikriausiai lėmė daugybė vaikystėje perskaitytų knygų apie įvairius herojus. Ne ką mažesnę įtaką padarė ir gaunamos vis kitokios medžiagos, iš kurių atrenkama lėlėms tinkama atributika. Nors įprasta, kad dažnas kūrėjas turi savo stilių, Lina tikino, kad lėlių kūrybos nėra įspraudusi į jokius rėmus, nes kiekvienas kūrinys turi gimti toks, koks išeina jį siuvant. „Kuriu taip, kaip išeina. Man dažniausiai pasidaro ilgos lėlių rankos. Neretai taip pat nutinka ir su kojomis. Aš nenoriu jokių rėmų. Neturiu nei trafaretų, nei kitų iš anksto paruoštų dalykų. Manau, kad lėlės turi gimti savaime. Tarkime, jeigu kreivai nusikerpa ranka, aš taip ir palieku. Vadinasi, toks lėlės likimas“ , – teigė menininkė. Kas yra lėlė? Lėlių kūrėja pasakojo, kad apibūdinti, kas yra lėlė, nelengva. „Moksliškai ar etnologiškai pagrįsto atsakymo nėra. Tai itin subtilus dalykas. Daug tuo domiuosi, skaitau literatūrą, todėl darau išvadą, kad galbūt tai yra nepaaiškinamo moteriškumo išraiška“ , – sakė etnologė. Lina teigė, kad jos pamąstymai taip pat nėra tvirti, tačiau pripažino, jog lėlių egzistavimas yra įdomus reiškinys. Anot jos, lėlės skirtos tiek mažiesiems, tiek suaugusiesiems. „Anksčiau šie žaislai padėdavo vaikams kurti savo pasaulį, gyvenimą, susipažinti su kasdieniais darbais ir net suteikdavo bendravimo įgūdžių, – sakė menininkė. „Pagal XX a. pradžios tradicijas mamos dukroms siūdavo arba lipdydavo lėles. Taip pat prisidėdavo močiutės, kaime gyvenančios vienišos moterys. Lėlės vaikams teikia saugumo, nes jie patys maži, tačiau į pasaulį žvelgia aukštai. Lėlė siejasi su saugumu. Mažieji labai džiaugiasi jas turėdami“ , – tikino ji. Kolekciją kūrė 3 metus Menininkė atskleidė, kad kuriamų lėlių masiškai neparduoda, todėl nežinia, ar kada su jomis žais vaikai. Ji pasakojo, kad kone visos jos lėlės pagamintos tik iš natūralių medžiagų. Dažniausiai naudoja liną, medvilnę. Tiesa, vidus prikemšamas sintetinių medžiagų, tačiau, kaip tikino Lina, kurdama alergiškiems sintetikai žmonėms, visą lėlę siuva tik iš natūralių audinių. Etnologė teigė, kad kartais dėl kūrybos patiriamos ir fizinės kančios. Pavyzdžiui, jei prireikia naudoti storą adatą, kenčia pirštai, tačiau sulig kiekvienu kūriniu atsiranda daugiau patirties, tad traumos siuvant lydi vis rečiau. Menininkė atskleidė, kad neseniai dienos šviesą išvydusias lėles kūrė apie 3 metus. Kol kas mergina nežino, ar sies savo ateitį vien tik su kūryba, tačiau ji žada ir toliau kurti bei pildyti savo lėlių kolekciją, kuri Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro Meno kiemo dirbtuvėse bus eksponuojama iki rugpjūčio 28 dienos.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
