„Po šios didelės netekties šeimoje tiesiog neradau sau vietos. Kad išliečiau tą milžinišką skausmą, pradėjau siuvinėti kryželiu savo sūnaus portretą. Tai man pačiai buvo netikėta, nes gyvenime teko daug siūti, megzti, tačiau siuvinėti – niekada“, – pasakojo lietuvė.
Į Angliją prieš 11 metų emigravusi R.Kretavičienė prisipažįsta, kad būtent svečioje šalyje iš naujo atrado ne tik save, bet ir naująjį hobį.
„Gyvenime savęs neįsivaizdavau su adata ir siuvimo lankeliu, tai man atrodė nuobodu ir nelabai kur pritaikoma. Kur kas greičiau siūti, megzti, nerti! Tikrai gyvenime nebūčiau pamaniusi, kad kada nors siuvinėsiu, ir dar kryželiu“, – sakė moteris.
Lietuvės teigimu, iš pradžių viskas atrodė labai sunkiai įkandama, tačiau užsispyrimas ir didžiulis noras pamatyti galutinį rezultatą neleido pasiduoti.
„Iš pradžių pradėjau tik nuo 12 spalvų ir tai atrodė, kad labai sunku, tačiau po kurio laiko supratau, kad nebegaliu sustoti, ir šiandien siuvinėju net 48 spalvomis. Vis pagaunu save darbe mąstančią ir mintyse besidėliojančią planą, kaip paveikslas atrodys po dienos kitos, ir galiausiai kaip bus, kai baigsiu siuvinėti.“
Po darbo, dažniausiai vėlyvu metu, siuvinėjančios R.Kretavičienės darbų kolekciją šiandien sudaro tik šeimos narių portretai, taip pat yra išsiuvinėjusi mylimo šuns ir sodo namo atvaizdus.
„Iš viso turiu sukaupusi keturiolika darbų. Visas procesas paprastai trunka apie devynis ar dešimt mėnesių, tačiau man tai prilygsta kuo tikriausiai relaksacijai. Visada pradedu siuvinėti nuo vidurio – pirmiausia nuo veido, šypsenos ir tik tada viską, kas liko. Neapsakomas jausmas, kai atrodo, kad į mane tas siuvinėjamas žmogus žiūri“, – įspūdžiais dalijosi ji.
Pradėjo viską iš naujo
27 metus vienoje Lietuvos įmonėje dirbusi moteris vieną dieną sulaukė netikėto darbdavio prašymo – išeiti iš darbo.
„Tai buvo mano vienintelis darbas, kurį kada nors teko dirbti. Nesitikėjau, kad kada nors tapsiu nereikalinga. Jaučiausi tarsi koks pamestinukas, išmestas į gatvę. Tada buvau apimta panikos, pamenu, kad mes su šeima susėdome ir nutarėme, kad man geriausia būtų kur nors išvykti ieškoti laimės.“
Anglijoje šiuo metu interneto puslapių dizainere dirbanti moteris neslepia, kad kol susirado širdžiai artimiausią darbą, reikėjo palaukti net penkerius metus.
„Į Jungtinę Karalystę emigravau visiškai viena, manęs net į grybų fabriką nepriėmė. Iš pradžių įsidarbinau slauge senelių namuose. Niekada gyvenime nė nepagalvojau, kad galėčiau slaugyti senelius ir dirbti tokį darbą.“
Tačiau progai pasitaikius moteris nepamiršo ir savo meninių gebėjimų. Tad seneliams švenčių proga vis sukurdavo įdomesnį vienetinį atviruką ar linkėjimą, kuriuos jie paskui išsiuntinėdavo savo artimiesiems po visą pasaulį. Vėliau ji ėmėsi fotografuoti įvairiausius Anglijos kaimelius ir pridėjusi įvairiausius linkėjimus šiuos atvirukus atiduodavo į paštą, kur jie būdavo parduodami už kelias monetas.
„Vėliau pradėjau norėti daugiau, labiau save realizuoti, tad išplatinau savo gyvenimo aprašymą po įvairiausias dizaino, maketavimo, fotografavimo studijas. Taip vieną dieną mane pakvietė į pokalbį viena rankdarbių studija. Buvau anglų primokyta sakyti, kad viską galiu, o ko negaliu, tikrai išmoksiu. Tad papasakojau apie save ir buvau priimta į vieną garsią rankdarbių kompaniją Anglijoje“, – toliau pasakojo emigrantė.
Tada moteris pabaigė specialius interneto puslapių dizaino kūrimo kursus ir išmoko nemažai darbe pravertusių dalykų, kurie padėjo greitai įsilieti į kompanijos veiklą.
„Anglija mane sužavėjo tuo, kad niekas niekada neanalizavo, kiek žmogui metų. Jiems buvo daug svarbiau, ką gali žmogus darbe nuveikti ir ko nori išmokti. Ir tai man labai patiko. Man artima anglų kultūra, tad galiu tik pakartoti, kad būtent čia save atradau iš naujo“, – neslėpė lietuvė.
Į Lietuvą sugrįžta vis rečiau
Moteris neslepia, kad su Lietuva ryšiai pamažu silpnėja.
„Netekau sūnaus, prieš dvejus metus mirė ir vyras. Dukra su draugu šią vasarą išvyko laimės ieškoti į Olandiją. Liko tušti namai. Kartais pasidaro baisu, kai susimąstau apie tai. Liko tik viena teta kaime – tai ji ir draugai yra vienintelis inkaras, dar skatinantis sugrįžti į Lietuvą“, – pasakojo R.Kretavičienė.
Moteris neslepia, kad kartais susimąsto, jog galbūt norėtų sugrįžti gyventi į Lietuvą, tačiau šiuo metu ją kur kas labiau vilioja kelionės.
„Atradau keliavimo malonumą. Iš Anglijos yra daug įvairiausių skrydžių, jie nebrangūs. Tad norisi paplasnoti po pasaulį, kol dar panešu kojas“, – sakė ji.
Kelionių metu ypač mėgstanti siuvinėti moteris sako, kad neįsivaizduoja ilgo skrydžio be savo mažos rankdarbių dėžutės, į kurią telpa lankelis, gabalėlis audinio ir reikalingų spalvų siūlai.
Paklausta, ką veiktų, jei tektų mesti siuvinėjimą, moteris tik nusijuokia ir sako, kad greičiausiai rašytų knygą, nes gyvenime būta daug knygos puslapių vertų istorijų.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
