„Nereikia man tos jų pagalbos. Pensijos man užtenka. Kol dar paeinu, būsiu savo namuose“, – kalbėjo beveik 80-ies metų Antanina (vardas pakeistas).
Moteris gyvena viename iš Klaipėdos apskrities kaimų. Vienišų senolių kaip ji čia yra daug. Tačiau jos gyvenamoji aplinka išskirtinė.
Dar nacių okupacijos laikais statytoje ir po to nė karto neremontuotoje sodyboje gyvenanti moteris niekuo nesiskundžia. Nors tikrai galėtų: sveikata senka, namas – apgailėtinos būklės, o šių metų vasarą šulinio vanduo kažkodėl nusidažė ruda spalva. Ar jį vis dar galima gerti? Antanina sako, kad galima.
Pas šią senolę lankausi vėlyvą vakarą. Kiek atokiau nuo plento stovinti sodyba vos matyti. Ją juosia aukštos storos eglės.
Kelis kartus pabarbenus į medines išklerusias duris, viduje pasigirsta bildesiai ir tada atsidaro durys. Senutė kviečia į vidų. Name aklina tamsa ir tenka saugotis ne tik nelygių grindų, ant kurių net ir jaunas žmogus gali išsisukinėti kojas, bet ir įvairių senų rakandų. Jų čia tikrai netrūksta.
Praėjus šaltą koridorių, seka dar vienos kabinamos durys. Peržengus slenkstį, jau šviesu, šilta. Patenkame į virtuvę. Sienos, lubos – apsilaupiusios, kai kur net trūksta plytų. Kambarių sienos patamsėjusios nuo krosnies dūmų.
Senutė pasikviečia į kambarį. Įsitaisau ant minkštos lovos. Prie mano kojų – mielos išvaizdos šunelis, kuris įsidrąsinęs šoka į rankas ir viso pokalbio metu tupi man ant kelių. Sako, gyvūnų glostymas atpalaiduoja...
– Turbūt jaučiatės labai vieniša, gyvendama šiame vienkiemyje? – pasiteirauju Antaninos.
– Žinokit, nesijaučiu vieniša. Dukra, sūnūs gyvena šalia. Kartais ateina pas mane. Šiaip turiu televizorių, o dieną vis pašmirinėju po savo namų kiemą. Taip ir leidžiu dienas. Man, senam žmogui, nieko daug ir nereikia.
– Namo kieme stovi šulinys. Vandenį semiate iš jo? Ar jis nėra užterštas?
– Vanduo yra geras, skanus. Tik kažkodėl šiais metais jis parudavo. Net nežinau, kodėl. Kartą ėjau semti vandens iš to šulinio. Kai pažiūrėjau žemyn, net persigandau: vandenyje plūduriavo 2 jau nuskendę katinai. Turbūt ėjo šulinio pakraščiu, paslydo ir įkrito. Pasikviečiau tokį vaikį iš kaimo. Tai ėmė ir su kibiru juos ištraukė.
– Ir vis tiek geriate iš to šulinio vandenį? Nebijote apsinuodyti?
– Nieko ten tokio neatsitiko. Vanduo yra švarus. Per daug neimu į galvą.
– Ar pas jus lankosi socialiniai darbuotojai?
– Nesilanko, bet praėjusiais metais buvo atvažiavęs pats seniūnas. Paklausė, ar man viskas gerai. O man iškart kilo klausimas, ko jam reikia. Tai jis pasakė man, kad jei bus kas blogai, skambinčiau, sakyčiau. Nereikia man tos jų pagalbos. Pensijos man užtenka. Kol dar paeinu, būsiu savo namuose. Svarbu, kad turiu dar ko pavalgyti.
– Ar vagių, plėšikų, nusikaltėlių nebijote?
– Pas mane nėra nei ką vogti, nei ką plėšti. Dabar vagių ir braižas kitoks. Anksčiau vogdavo vištas. Dabar jiems nereikia net iš kabinetų išeiti, kostiumų susipurvinti, jie jau yra apsivogę, – juokdamasi savo mintimis dalinosi moteris.
Netrukus pokalbis pakrypo apie moters jaunystę. Į sodybą, kurioje lankiausi, Antanina atsikraustė būdama 8-erių. 1937 metais gimusi moteris pamena, kad laikai po karo buvo neramūs: siautėjo vagys, iš kaimų buvo tremiami žmonės.
„Pati nebijojau, tačiau žinojau, kad valdžia veža mūsiškius į Sibirą. Pažinojau kelias mergaites, kurias sovietai vėliau ištrėmė. Jos jau panos buvo, į šokius eidavo“, – kalbėjo ji.
Anot Antaninos, keli nuo sovietų trėmimo bėgę žmonės slėpėsi ir šioje sodyboje. Tėvai norėjo juos paslėpti. Bet nepavyko. Kartą į namą įžengę sovietų pareigūnai suėmė visus, kuriuos numatė tremti. Dėl įvykių senumo, moteris jau nebepamena visų smulkmenų.
Nepaisant sunkaus gyvenimo, Antanina savo jaunystę prisimena su šypsniu. Tuomet, būdama jauna, mergina mėgdavo linksmintis, todėl dalyvaudavo įvairiose šventėse – vestuvėse, krikštynose, gimtadieniuose – o per vieną jų susipažino ir su savo vyru. Su juo moteris išgyveno 46 metus ir išaugino 3 sūnus bei 1 dukrą. Šiandien vienas sūnų jau guli po žeme. Paskendo pačiame jėgų žydėjime – apie 30 metų. Vyras taip pat jau miręs.
Dabar moterimi rūpinasi likę 3 vaikai. Padeda ir kaimyna – nuvažiuoja į miestą ir nuperka maisto, daiktų, kurių Antanina paprašo. Vėliau, kai gauna pensiją, atiduoda skolą.
„Jei reikėtų pačiai važiuoti, kainuotų daug brangiau viskas... Geresnių kaimynų jau turbūt niekur kitur nebūčiau sutikusi“, – šiltai apie kiek tolėliau stovinčiame name gyvenančius žmones atsiliepia moteris.
Pokalbiui einant į pabaigą, žvilgteliu į ant sienos kabančias 3 nuotraukas. 2 iš jų – žmonių portretai, o likusioje – Šv. Marijos veidas. „Nesu labai tikinti“, – pripažįsta senutė, pastebėjusi mano žvilgsnį.
O kas tie 2 žmonės, įamžinti nuotraukose? „Čia yra mano mama. O kitame – mano sūnus“, – paaiškina Antanina.
Atsargiai nuo savo kelių pakeliu prisnūdusį šunelį, atsisveikinu su namo šeimininke ir vėl įžengiu į akliną tamsą už durų. Tai dar ne laukas. Koridoriuje saugausi duobių grindyse ir rakandų. Atsargiai išeinu į kiemą. Užveriu medines trobos duris.
Su žibintuvėliu švysteliu į trobos sienas. Lyg ir molis. Viskas aptrupėję. Pro languose esančius plyšius kaipmat išgaruoja visa šiluma. Dar pažvelgiu į kiemo viduryje stūksantį šulinį. Dabar jau žinau, kad vanduo jame – rudas. O Antanina beveik niekuo nesiskundžia.
Štai toks vaizdas XXI amžiaus Lietuvoje, viename Klaipėdos apskrities kaimų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
