Šaukė jie ant manęs taip, kad jau norėjosi kviesti chirurgą, siuvantį ausų būgnelius. Bet papasakosiu viską iš pradžių. O po to paaiškinsiu, kodėl jie nesiskaito ne tik su jaunais žmonėmis (kuo paprastai apsiriboja kitų, paprastesnių profesijų atstovai), bet ir su visais likusiais, įskaitant ir visus iki vieno ir šių eilučių skaitytojus.
Nemandagūs cinikai
Ar esate kada nors buvę ligoninėje? Tikiu, teko. Pasakysiu taip – tikroji nelaimė buvo ne jūsų išlindęs ir odą sudraskęs kaulas, trūkęs apendicitas, infarktas, aukšta temperatūra ar galvos svaigimas, o vien faktas, jog jūs ten buvote.
Jūs stovėjote ilgoje eilėje ir svajojote, kad jau visai netrukus (čia maždaug po valandos ar kitos) jus apžiūrės specialistas, vieną akimirką užmetęs į jus, o visas likusias nudelbęs į dokumentus, nes juk ligos istorija – štai kas svarbiausia.
Dar jūs nedavėte kyšio (nes juk niekas neduoda, tik tie gydytojai iš kažkur vis gauna), todėl nesulaukėte ne tik tokios prabangos kaip mandagumas, bet ir elementaraus valstybės garantuojamo (visi žinote, kas būna, kai dalykus garantuoja pati valstybė) kokybiško gydymo, todėl buvo baisus stresas ir dar baisesnis skausmas.
Dar gydytojas buvo koks nors cinikas, nes dirbant tokį darbą, kai tenka rankioti ir po truputį dėlioti žmogų nuo galvos iki kojų, atsiranda tokia savybė pas žmogų kaip cinizmas. Bet čia smulkmena, nes, būna, medikas yra labai geras ir labai juokauja, kai gręžia tau galvą su didžiausiu grąžtu (bet juokais tik taip sako, kad su didžiausiu) ir šalina pūlinius po ausimi (aha, mano vienam šeimos nariui taip išties buvo).
Daktarai hausai
Aš labai džiaugiuosi, kad dar liko gydytojų, kurie į žmogų nežvelgia tarytum kaip į automobilį, už kurio taisymą jam per mažai moka, todėl jis ir netaiso to automobilio labai kokybiškai.
Tiesa, dar būna tokių gydytojų, kuriems iš esmės į paciento jausmus nusispjauti, todėl jie ir yra labai geri gydytojai – jokių asmeniškumų ar užuojautų, vien simptomų sąrašas ir aiški diagnozė, paskirtas tinkamas gydymas, po kurio žmogus jaučiasi vėl sveikas, net jei ir nematė besišypsančio savo gelbėtojo. Čia kaip koks Daktaras Hausas.
Bet būna ir tokių gydytojų, kurių gyvenimo nesėkmės (ypač ta, kad jie dirba Lietuvoje) tampa visų tą dieną koridoriuje sėdinčių žmonių problema. Čia tarytum kaip su tais kasininkais, kurių gyvenimo dramą tu išgyveni, kai perki sau vakarienę po darbo ir matai, kaip jie, prikaustyti su pampersais (kad nebėgiotų į tualetą, nes juk darbo našumas) 16 valandų dirba išvarvėjusiomis akibuodėmis, ir net pasijauti dėl to be kaltės kaltas.
Apie sveikatą klausinėjo viešai
Viena tokių per mažą atlyginimą gaunančių gydytojų dirba Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, priėmimo skyriuje.
Diena buvo graži, kol ten nepatekau. Ne, niekas manęs už mano rašinius nesudaužė (koks nusivylimas!), bet į ligoninę teko atlydėti savo artimą žmogų (ne tą, kuriam gręžė pūlius galvoje, bet kitą, kuris jautėsi blogai dėl kvėpavimo sutrikimų – jam spaudė krūtinę, svaigo galva).
Aš įėjau į priimamąjį ir į akis krito keistas dalykas. Prie stalo sėdėjusi darbuotoja tiesiog koridoriuje, kitaip tariant, vietoje, kur užklysti ir viską girdėti gali bet kas, labai detaliai klausinėjo žmonių, kas nutiko. Ne, ne ta prasme, ką skauda ir kiek laiko tai tęsiasi, o tokia prasme, kad klausinėjo kodėl gali skaudėti, kokių sveikatos sutrikimų turėjo anksčiau, ar vartoja alkoholį, narkotikus. Jei ir vartoja – nepatogu prisipažinti prie kitų žmonių. O gal jums būtų patogu? Vis dar neįtikina, kad čia kažkas blogai?
Tai įsivaizduokite tokią situaciją. Pavyzdžiui, mane išprievartavo ir sužeidė. Arba tai padarė jums (kai nutinka tau, tada tai tampa labai svarbu ir asmeniška ir savo teises saugai labiau už savo akį). Ir, tarkim, aš arba tu atvyksti į ligoninę. Ir tada pasiskundi skausmais, o tavęs klausinėja detalių, visi koridoriuje sužino – tave išprievartavo. Ar tai – irgi normalu? Ar turiu visiems pareikšti, kad mane išprievartavo, nes manęs klausia, nuo ko skauda?
Aš nežinau, ką gydytojai galvoja ir ką mąsto šių eilučių skaitytojai, tačiau net jei ir tai vis dar atrodo normalu, aš nebeturiu ką diskutuoti su šiais žmonėmis ir vienintelis dalykas, kurį galiu įterpti, tėra Sveikatos apsaugos ministro patvirtintų asmens sveikatos paslapties kriterijų ištrauka: „Visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita informacija apie paciento asmenį yra konfidenciali”.
Priėmime dirbusi gydytoja pasikvietė mano giminaitį pasikalbėti. Šis atsisėdo prie stalo. Ir jau kad skėlė medikė, tai skėlė iš peties. Ji išsiklausinėjo to, ko klausti nederėtų. Bent prie kitų. Paprastai toks pokalbis turėtų vykti už uždarų durų pas gydytoją. Dar daugiau – sulaukusi atsakymo į klausimą ji pažvelgė į už mano giminaičio nugaros stovėjusią kitą laukiančią pacientę. Ir šyptelėjo. Labai patenkinta, nes sulaukė būtent tokio atsakymo.
Aš tai nesupratau, kas čia gali kelti juoką. Sakyčiau, net priešingai – neprofesionalumas spaudė ašarą.
Pranešė apie galimą pažeidimą
Mano giminaitis atsistojo nuo kėdės ir ruošėsi eiti prie gydytojo, pas kurį buvo nukreiptas, kabinetą. Ir tą akimirką man kažkas atsitiko. Aš jaučiau savyje norą nors kartą gyvenime padaryti kažką, kas nelabai įprasta (bent čia tik Lietuvoje). Ir dar širdis neleido visko taip ir palikti. Aš priėjau prie gydytojos, atsirėmiau rankomis prie stalo (suprask, tarytum užėmiau puolimo poziciją) ir paklausiau, ar ji turi teisę girdint kitiems žmonėms nagrinėti jo sveikatos detales.
„O tai kaip aš kitaip turiu sužinoti, į kokį gydytoją jį nukreipti?“, – atšovė gydytoja.
Nelabai čia mano bėda, kaip ligoninės personalas, priverstas laikytis įstatymų, turėtų užtikrinti tinkamas pacientų apžiūros sąlygas, nes yra žmonių, kurie turi apie tai galvoti, bet ėmiau dėstyti kažką panašaus į tai: „Juk pasakė, ką skaudą ir kiek laiko tai trunka, nejaugi jums reikia žinoti ir visą likusią jo gyvenimo istoriją? Juk jei kas bus neaišku, gydytojas paklausinės už uždarų durų“.
Ir tada ji pratrūko: „Tu čia man neaiškink! Aš turiu teisę“.
Supratau viena – jokios diskusijos nebus. Išėjau. Prieš tai leptelėjau: „Jūs esate labai nemandagi“.
„O tu esi labai nemandagus jaunuolis! Bėk pas savo mamytę“, – šaukė ji ant manęs.
Nemandagus jaunuolis, pranešęs apie galimą pažeidimą. Kad tik tokie nemandagūs jaunuoliai tamsiuose skersgatviuose ir vaikščiotų, tai būtų visai gerai.
Konfliktą neigia
Štai taip – niekas su tokiais snargliais, ieškančiais teisybės šitame pasaulyje, nesiskaito.
Net jei ir buvau neteisus, ji pažeidė etiką. Rėkė ant manęs ligoninėje.
Grįžęs namo ir kiek atsigavęs po šoko, aš apie tai pranešiau Respublikinės Klaipėdos ligoninės administracijai.
„Noriu Jus informuoti, kad įdėmiai perskaičiau Jūsų laišką. Laiškas neatitinka skundų pateikimo ir nagrinėjimo tvarkos, o darbuotojai neigia apie įvykusį konfliktą, tačiau noriu, kad Jūs žinotumėt, kad mūsų įstaigos vadovybė netoleruoja nemandagaus elgesio su pacientais nustatytų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo ir visais būdais stengiasi, kad to nebūtų. Atsiprašome už patirtus nepatogumus mūsų įstaigoje”, – štai toks po poros savaičių atskriejo laiškas į mano elektroninio pašto dėžutę.
Aš neketinau skųsti tos gydytojos ir nenurodžiau, kas ji tokia, nes juk negi griausi jauno žmogaus gyvenimą dėl vienos klaidos, todėl ir skundo nerašiau. Aš nuoširdžiai pasiguodžiau, ką teko patirti šioje įstaigoje. Ir štai – darbuotojai neigia konfliktą. Išsigando!
Žinoma, jokio konflikto čia ir nebuvo. Ypač todėl, nes pacientų negerbimas mūsų šalies ligoninėse tapo toks įprastas, kad tai jau net ne konfliktas – čia tiesiog diskusija, kurioje pacientas niekada nebus teisus, nes nieko tiems daktarams nemoka, tai jie mūsų negerbia.
Visa ši nesąmonė įvyko šią vasarą. Praėjo daug laiko. Iš pradžių dar buvau užsikepęs apie tai parašyti, bet jėgos vis slopo, kol galiausiai viską užgožė rūpesčiai dėl mokslų, nes dar mokausi gimnazijoje.
Situacija pasikartojo
Bet visai neseniai ir vėl teko apsilankyti ligoninėje. Šįkart Vilniuje. Patyręs galvos traumą, visa dieną jaučiau svaigulį, todėl šiaip ne taip įkalbėtas nusprendžiau kreiptis į medikus.
Atvykau ir pareiškiau: „Man svaigsta galva”. Gydytoja nubėgo prie kitų gydytojų kažkur koridoriaus gale ir… ėmė žvengti. Jie pažvelgė į mane ir žvengė. Suprask, nieko čia tam pienburniui nėra, atseit galva kažkokia svaigsta ir viskas – gaišta čia mūsų gydytojų laiką. Tačiau niekas nieko į akis nepasakė. Apžiūrėjo ir paleido.
Aš buvau visiškai kitoje ligoninėje, tarp visiškai kitų gydytojų ir tai buvo visiškai kitos aplinkybės, bet požiūris – toks pat.
Ir nesiskaito jie ne tik su jaunais. Nesiskaito jie su visais. Taip yra todėl, nes mes tylime arba duodame jiems kyšius, kuriuos jie neretai ima, nes negauna padoraus atlyginimo.
Tegul Lietuvos valdžios ir Dievo padėjimu būna patenkinti visi mūsų medikų norai ir troškimai, tegul jie gyvena aukso luituose iškaltuose butuose, gauna pačias geriausias darbo sąlygas ir pakeliamą, o ne nežmonišką krūvį, tegul jų atlyginimai būna pakelti 10 kartų daugiau nei jie patys prašo, ir tada jau mes galėsime juos tarkuoti, jei jie ir toliau dirbs taip, kaip dirba šiais gūdžiais laikais. Nes kol kas mano sąžinė neleidžia parašyti, jog iš pradžių gerai dirbkite, o po to ir apie atlyginimus pagalvosime. O kol taip nebus, tol ir toliau jie nesiskaitys su žmonėmis.
Sveikatos jums, mieli Lietuvos žmonės. To šioje šalyje Jums tikrai prireiks.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
