Bet prie Raudų sienos Aukščiausiojo norėjosi paprašyti ne sveikatos, ne ramybės šeimai ir panašių dalykų, o... kad laimingai sugrįžčiau į viešbutį Šarm el Šeiche. Kodėl?
Krito daiktai
Ekskursija prasidėjo 19.30 val. vietos laiku (toks laikas šiuo metu ir Lietuvoje). Kadangi kelionių organizatorius, įsigyjant tokias ekskursijas, tik pasiima tarpininko mokestį (kitaip sakant, lietuvis gidas turistų nelydi), nusprendžiau ekskursiją įsigyti vietinėje kompanijoje. Dviese sutaupėme 90 JAV dolerių.
Daugiau nei valandos prireikė surankioti turistus iš įvairių viešbučių, kelionė iki Egipto – Izraelio sienos truko dar apie 3 valandas. Egipto autobusus, kurių buvo trys, lydėjo konvojus, kiekviename autobuse – po automatu ginkluotą apsaugininką. Lyg ir saugu.
Nors naktinė kelionė, spaudžiant greičio pedalą iki 130–140 km per valandą ir vingiuojant posūkių turtingais keliais, per daug nežavėjo...
Po pasienio procedūrų, vidurnaktį, persėdome į Izraelio autobusus. Mums, regis, pasisekė – autobusą vairavo maždaug 35 metų (vadinasi, turėtų būti patyręs) vyras. Izraelyje keliai – dar vingiuotesni, o greitis – ne mažesnis...
Ties posūkiais viršuje padėti asmeniniai krepšiai keliskart pažiro ant grindų, tad keliautojai juos buvo priversti pasiimti ant kelių. Ir, baikščiau dairydamiesi pro langus, tylėdami žvelgė į tamsą... Prašvito pasiekus Negyvąją jūrą. Čia išsimaudėme, šiek tiek atsigavome, kita vertus, važiuoti kai šviesu – savaime ramiau ir saugiau...
Norėjo tik saugiai sugrįžti
Dar trys nuobodžios valandos autobuse tokiais pat vingių nusėtais keliais ir mes – Jeruzalėje. Apie istorinius objektus nepasakosiu (tai atskira tema), tik patvirtinsiu, jog apsilankyti šventojoje žemėje ir prisiliesti prie istorinių stebuklų – būtina! Net nepajutome, kaip praėjo diena – įspūdžių patyrėme tiek daug, jog pamiršome ir pietus…
Jau pradėjus temti mūsų autobusas pajudėjo atgal link Izraelio – Egipto pasienio punkto. Noriu atkreipti dėmesį – nuo vidurnakčio iki kito vakaro (vėlyvo vakaro!) tiek vingiuotais dykumos keliais, tiek siaurutėmis ir gan stačiomis Jeruzalės gatvelėmis mus vežiojo tas pats vairuotojas. Jis buvo vienas, be jokio pakaitinio!
Grįždami į Egiptą jautėmės labai pavargę, juk nemiegota kone para, todėl pabandėme pasnausti. Bet didelis autobuso greitis šituo malonumu pasidžiaugti tiesiog nesuteikė galimybės. Sėdėjusieji priekyje viena akimi sakė pastebėję, kad autobusas skriejo apie 135 km per valandą greičiu.
Užmigo prie vairo
Vieni kitus raminome – jei taip greitai lekia, vadinasi, vairuotojas yra didelis profesionalas, kaip tokiu nepasitikėsi. Staiga ties vienu iš gausybės kelio vingių – barkšt tabarkšt turistų daiktai ant praėjimo takelio! Nespėjo merginos susiieškoti po saloną pažirusių mobiliųjų telefonų – dar didesnis smūgis!
Šįkart autobusas šonu grybštelėjo betoninę pakelės tvorelę! Aišku, ir vėl išsitaškė po visą autobusą turistų daiktai... Pasirodo, pervargęs vairuotojas prie vairo tiesiog prisnūdo...
Kam jau kam, bet paskutinius nėštumo mėnesius skaičiuojančioms būsimoms mamytėms, kaip ir tiems mažyliams, tikrai nereikėjo susigundyti tokia sunkia kelione... O jei dar būtų nepavykę vairuotojui prabusti ir paskutinę akimirką autobusą išvairuoti tolyn nuo nemenkos uolos krašto?
Turistai sukilo – įsakmiai paprašė, kad vairuotojas sustotų ir bent išgertų kavos. Po to visi jį kaip įmanydami kalbinome – vieni angliškai, kiti rusiškai, treti lenkiškai ar arabiškai, nors nei mums jo atsakymus reikėjo, greičiausiai ir jis nesuvokė, ko klausiame... Tiesiog kalbėjome, kad kalbėti...
Tiesa, autobuso greitis kiek sumažėjo – lėkė jau tik apie 110 km per valandą... Kaip vėliau mums paaiškino vietiniai, tuose keliuose radarų nėra, todėl neviršyti greičio tiesiog neišeina...
Prie sienos – netikėta kliūtis
Ačiū Dievui, mus vežęs autobusas Izraelio – Egipto pasienio punktą pasiekė laimingai. Atsisveikinome su žydu vairuotoju, kuris kartu su mumis praleido beveik parą, ir jei turistai dar galėjo po valandą kitą pasnausti, vairuotojas apie poilsį neturėjo nė minties.
Sunku patikėti, kad tokioje turtingoje šalyje vairuotojai gali būti taip išnaudojami – visą parą dirbti be poilsio, be pakaitinio vairuotojo!
Deja, bet mūsų svajonei saugiai pasiekti viešbutį vėl iškilo pavojus.
Kai mus atvežė prie Egipto sienos, paaiškėjo, kad pasienio mokesčiai už mūsų grupę nesumokėti. Tiksliau, sumokėta, bet bankas dar neatlikęs mokėjimo ir pinigai į sąskaitą dar neįkritę. Todėl mums neleis kirsti Egipto sienos. Nebent čia vietoje sumokam po 30 dolerių už žmogų.
Tačiau su turistais pakėlėme vėją, kad tikrai nemokėsime, tegu gidai aiškinasi. Visa grupė laukė 3 valandas, atvažiavo vėlesnė grupė, grįžtanti į Egiptą. Mes jai užtvėrėme kelią prie pravažiavimo ir nepraleidome jų, kol gidas už mus tų mokesčių nesumokėjo.
Supratome, kad ten taip sutarta taip su Izraelio pasienio tarnyba – primeluoja turistų grupei ir žmonės patys perka oficialiai tuos „nalogus“ vadinamus. Matėme savo akimis – už vieną turistą sumoka egiptiečiai kelionių organizatoriai 1 dolerį, o iš mūsų kiekvieno reikalavo po 30 dolerių, tai jie būtų pasidalinę rinkliavą ir šaipęsi iš mūsų, nes naktį nei kam prisiskambinsi, nei ką pasiaiškinsi. Galų gale, kas kelionę pardavė, gali net neatsiliepti. Kiekviename žingsnyje turistą gali apmauti.
Ragina būti atidiems
Pagaliau atsidūrę Egipto teritorijoje, išvydome mūsų laukiančius egiptiečių autobusus ir sulipome vidun kamuojami baimės. O jei naktį važiuodamas užsnūs ir šis egiptietis vairuotojas? Greitis irgi buvo ne mažesnis, tik, laimė, Egipto keliuose – mažiau posūkių.
Šarm el Šeichą pasiekėme apie 5 valandą ryto, vadinasi, kelionėje praleidome 34 valandas. Ir labai džiaugėmės, kad pavyko išvengti skaudžių nuotykių.
Iškart atsakau tiems, kurie pradės aiškinti, kad patys kalti, nes vykome su vietiniu organizatoriumi. Kaip jau minėjau, nėra skirtumo, ar ekskursiją Egipte įsigysi iš Lietuvoje veikiančio kelionių organizatoriaus, ar iš vietinio – vis tiek „visam paradui“ vadovaus vietiniai turizmo atstovai. Taigi, visos mano ką tik aprašytos rizikos išlieka. O gana pavojingų rizikų tokiose ekskursijose, pasirodo, daugiau, nei būtų galima įsivaizduoti.
Visiems turistams, keliaujantiems į šiuos kraštus, rekomenduočiau būti labai atidiems – bent jau pasiaiškinti, ar bus sveikatos draudimas, ar bus pasienio mokesčiai sumokėti, ir būtinai pasilikti užsakymo kopiją, nes autobuse jie surenka iš žmonių tas kopijas ir tada niekaip nieko neįrodysi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
