Nors yra toks posakis, kad dėl skonio nesiginčijama, visiems jis yra subjektyvus, tačiau šįkart aš su šiųmetinių žaliaskarių kūrėjais norėčiau pasiginčyti, nes ne tik grožis šiais metais yra aptarinėjamas.
Daug kas mala į miltus Vilniaus eglutės meninę kompoziciją. Taip, ji išties įdomi – netgi galima sužinoti, kiek yra valandų, jei tik žiūrėsi iš paukščio skrydžio. O jei žiūrėsi nuo žemės? Ką pamatysi tada? Eilinį Kalėdų medį, apkabinėtą lempelėmis.
Man tikrai labai įdomu, kiek pro Vilniaus Katedros aikštę praskris žmonių, kurie pro lėktuvo langą sugebės įžiūrėti ne tik tą magišką eglutės laikrodį, bet ir pačią eglutę?
Ir kiek žaliaskare grožėsis, bet nelabai ką gražaus pamatys (nes juk visas grožis matyti iš dangaus) ant žemės stovintys vilniečiai?
O ką kalbėti apie kalėdinį Kauno nesusipratimą iš plastikinių šiaudelių. 2,5 milijono šiaudelių, jūs rimtai?
Net mano ketvirtokė dukra mokykloje rašo rašinėlius ir puikiai žino apie vandenyne plaukiojančias milžiniško dydžio plastiko salas, žino, kad galingiausios pasaulio įmonės ragina atsisakyti vienkartinių puodelių ir kitų aplinką teršiančių bei milijonus metų neyrančių medžiagų.
Europos Sąjunga po kelerių metų siekia visiškai uždrausti plastiko gaminius. O štai mūsų Kauno valdžios žmonės pademonstruoja savo visišką nenuovoką ir kelia jo pardavimus!
Vienais metais eglę gamino iš bambalių. Dabar – iš plastikinių šiaudelių. Kitąmet gal dar aukštesnį „ekologijos“ lygį pasiekim ir pagaminkim eglę ne iš plastiko, kuris nesuyra per 500 metų.
Nors ką jau čia smulkintis, statom stiklinę eglę. Kažkur skaičiau, kad stiklas suyra per kelis tūkstančius metų. Na, kad Kauno miesto valdžios kalėdinius pokštus gamtai ateities kartos prisimintų dar ilgai.
Aišku, aš ironizuoju. Bet iš tiesų man visai nejuokinga. Iš tiesų netgi graudu. Tokio liūdno vaizdo prieš Kalėdas dar nebuvau mačiusi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
