Neseniai su žmona (žolininke, tyrinėjančia senosios farmacijos istoriją) lankėmės ten, kur galima pamatyti diržais nudirtas žmonių odas.
Slaptą rūsį, gelbėjusį žydus. Išsirangiusią angį stiklainyje. Visą pulką štanglazų.
Pergamento plonumo aukso ir sidabro folijų. Nuodų. Tik žemaičiams būdingų puodynių „nuvarvėjusia glazūra“. Pereiti kredensu...
Keturias valandas (neužteko) vaikščiojome viename įstabiausių mano lankytų muziejų Lietuvoje: 1860 m. įsteigtos Viekšnių vaistinės muziejuje.
Autentikos – tiek daug, jog farmacinis užtaisas gana greitai išgaruoja, ir pradedi akimis ryti XVIII a. namo aplinką.
O aš įnikau į tikro lobiuko, XX a. pirmosios pusės Viekšnių vaistinės apskaitos žurnalo turinį. Neiššifruojami įrašai.
Daugybė ranka rašytų lotyniškų vaistinių preparatų trumpinių: ką, kam, kada, kas išrašė, kokia kaina.
Valerijono preparatų tai jie daug vartojo... Dar radau įrašą su Belladonna. Labai jau itališkai skamba.
Kaip kokios „gražios ponios“ sudurtinis žodis, kuris išties reiškia žiauriai nuodingą augalą. Vaistinę šunvyšnę.
Jei smalsu išsamiau paskaityti apie fenomenalią Viekšnių vaistinę, jos istoriją su daugiau nuotraukų, mestelėkite akį į Aure Lija viešą įrašą.
Antrindamas jai primygtinai rekomenduoju aplankyti šį nuostabų praeities reliktą Mažeikių rajone. Viekšnių vaistinės muziejų.
P.S. Jaučiu, kaip senoji farmacija, jos istorija Lietuvoje po truputį ir mane įtraukia į žinių troškimo liūną... Pasiutusiai įdomi, nišinė tema.
Aišku, ačiū žmonai. Čia jos „kerštas“.
Aš ją kuršių paveldo tyrinėjimais užkrėčiau, po piliakalnius, alkvietes, mitologines vietas vedžiojau, tai dabar ji mane – po vaistines.
Denisas Nikitenka