Vis dėlto išskirtinis kaimo turizmo sodybos „Angelų malūnas“ bruožas – ne baidarių ir ne dviračių žygiai po regioninį Varnių parką, aplankant senovines bažnyčias, Šatrijos ar Medvėgalio piliakalnius, muziejus. Bet tai, ką iš seno 1851 metais statyto malūno sukūrė Ričardas ir Giedrė Rasiukai.
Malūne – ir girnos, ir kambariai
Pasakodamas apie grūdo kelią R.Rasiukas svečius veda iš trečiojo malūno aukšto vis žemyn ir žemyn. Architektai ir restauratoriai taip padirbėjo malūne, kad atrodo tereikia supilti į jį keletą maišų grūdų, ir traškėdamos braškėdamos girnos vėl ims suktis.
Senieji grūdų malimo mechanizmai restauruoti taip, kad niekas nė nesuabejotų, jog malūnas – XIX amžiaus palikimas.
„Tai buvo labai geras malūnas. O gerumas priklauso nuo vandens turbinos galingumo ir girnų“, – vesdamas žemyn apie mechanizmų veikimo principus pasakojo R.Rasiukas.
Stebuklas slypi, atrodytų, nedideliame malūno kambarėlyje – žemutiniame aukšte, kur paaiškėja, jog visas malūno girnų mechanizmas sumautas ant vieno gležno veleno, kurį, srėbdama Virvyčios vandenį, sukdavo turbina.
Malūnas – kultūros paveldo objektas. Jis pastatytas iš akmens mūro ir karkasinių medinių konstrukcijų. Malūne buvo malama, pikliuojama, skardoma, gaminamos kruopos.
1951 m. malūną apgadino gaisras. Jis ilgai stovėjo nenaudojamas, kol buvo atstatytas toks, koks buvo.
2010 m. atlikta malūno rekonstrukcija. Restauratoriai kiek įmanoma labiau išsaugojo autentiškumą. O įrengus malūno muziejų, pastatas buvo pritaikytas turizmo reikmėms. Ir jis, įrengus daugybę svečiams nakvoti skirtų kambarėlių, atgijo.
Malūno šeimininkai – mokytojas ir prekybininkė
„Sulaukiame įvairių lankytojų – ir užsieniečių, ir saviškių“, – sakė G. Rasiukienė. Pastaruoju metu ji savo specialybės žinias traukia iš atminties ir naudojasi jomis, kai tik prireikia. Ji – ekonomistė, prekybos organizatorė, tad ir paslaugas kaimo turizmo reikmėms pritaikytame malūne organizuoja taip, kad jos būtų patrauklios.
Už 200 litų į draugiją susibūrę bičiuliai gali nusipirkti tokią programą, kad vėliau ilgai iš malonumo ir nuovargio dūsautų.
Plaukimas baidarėmis Virvyčia, sugrįžus – pietūs, po jų – žygis į mišką šakų vantai, parpėdinus – pirtis su išsamiomis kaitinimosi ir vanojimosi pamokomis. O po to – žemaitiška vakarienė, srebiant cibulynę, kandant bulvių su spirgais ir kertant kastinį.
Po tokios dienos paprastai turistai nesidairo nei į alaus skardines, nei į vyno butelaičius, bet leisgyviai krinta į malūno kambarėliuose dailiai paklotas lovas.
Pat šeimininkas Ričardas laikosi nuostatos: malūne, kur šeimininkauja angelai, velnio lašams ne vieta. Juo labiau kad pirties malonumų nevalia maišyti su svaigalais. Užtat įvairių žolelių arbatą verta gerti litrais.
Praeities relikvijos
„Tai 1869-ųjų plyta, kurią pat įmūrijau į židinį. Ją man padovanojo muziejininkė“, – R.Rasiukas parodo į joje įspraustą herbą. Tai relikvija, kuri atkeliavo iš Biržų dvaro.
Kūgio formos židinį jis pats sumūrijo savo rankomis, kai fizinio mokytojo darbą iškeitė į kitą širdžiai mielą veiklą.
Pastaruoju metu jis gilinasi į žolininkystę, o turėtas masažuotojo žinias papildo naujomis ir visa tai, ką sukaupia, sudeda į pirties veiklą.
Pirtininkystė – tai veikla, kuriai vietos „Angelų malūno“ veikloje skirta daugiausia. „Visa tai žmogui ypač reikalinga. Pirtis – tai vieta, kur galima atgauti ir jėgas, ir ramybę“, – sako Ričardas.
Giedrės ir Ričardo pažįstami žmonės jiems sunešė ir angelų kolekciją. Tai – lyg koks liudijimas, kad angelai malūnuose gali šeimininkauti ne ką prasčiau, nei trankūs nelabieji.
