Bet ir už 250-300 kilometrų nuo sostinės nutolusiose kaimo turizmo sodybose nakvynė – ne ką pigesnė. Tačiau ne išsimiegoti į Žemaitijos nacionaliniame parke esančias ar prie parko prigludusias sodybas traukia svečiai. Dažniausiai jie ten kelia vaišes, - vestuvių ar sukaktuvių.
„Tyrėme rinką. Apsižvalgėme, kokias nakvynės kainas siūlo konkurentai – Žemaitijos nacionaliniame parke esančios kaimo turizmo sodybos. Neišsišokome.
Nakvynė mūsų vilos dviviečiame kambaryje kainuoja 220 litų. Nesikandžioja mūsų kainos. Ar tokias rasite Vilniuje?“ - sukluso Mažeikių rajone, Sedos seniūnijos Uikių kaime esančios „Dubgirio“ vilos savininkas Rimantas Norkus. Šeimininkė – gamta
Viską kartu sudėjus – nakties tylą, paryčiui - paukščių ulbėjimą, mėnulio atspindį Plinkšių ežere ir patogią lovą, derinys poilsiui viloje yra tikrai neprastas. Tikėtina, kad 2012-aisiais pabaigtuvių vainiką iškėlusi „Dubgirio“ vila turi būti patraukli ir pinigų netaupantiems turistams iš Rusijos, ir konferencijų rengėjams, ir tiems, kurie užsimoja kaip reikiant atšvęsti šeimos šventes.
Bet niekas juk nedraudžia čia apsistoti ir paprastiems pakeleiviams, jei tik jų kišenėse, keliaujant po Lietuvą, užsiliko šimtas kitas litų.
Prabanga, kaimo sodybos stilius ir medžioklės trofėjai. Tai šiek tiek glumina, kai, lipant laiptais į „Dubgirio“ vilos antrąjį svečių namų aukštą, į nugarą susminga amžiams sustingusios lūšies, lapės ar stirnos akys.
Pasieniuose - žvėrių iškamšos, ant sienų – ragų kolekcija. Kas tuomet laukia kambariuose, kuriuos ženklina ne numeriai, bet žvėrių – elnio, voverės, šerno ir kitų bareljefai?
Rankoje suvirpa elektroninis durų raktas. O kas, jei pravėrus „Šerno“ kambario duris, jame lauks šio žvėries iškamša?
Laimei, kambaryje nėra nei iškamšos, nei lovos užtiesalų iš šernų kailių. Tik šerniukų nuotraukos ir sienos, panašios į šernų išknistą miško pelkyną.
„Visa tai – mano idėjos, padiktuotos gamtos ir širdies. Pats esu kilęs iš šių kraštų. Esu medžiotojas iki kaulų smegenų, ir mano tėvas, senelis bei prosenelis buvo užkietėję medžiotojai.
Neatsitiktinai svečių namų sienas puošia ragų kolekcija. Tai mano ir mano protėvių sukaupti medžioklės trofėjai, suvežti ne tik iš Lietuvos miškų, bet ir iš kitų Europos valstybių, Sibiro, Tolimųjų Rytų ir Afrikos“, - paaiškino R.Norkus.
Tai jis tuos žvėris, kurie kažkada gyveno Dubgirio miške, apgyvendino vilos svečių namuose „Briedžio guolis“.
„Nesinorėjo, kad jų iškamšos mėtytųsi palėpėj. Nežinau, gerai ar blogai, bet jie dabar viloje „gyvena“.
Su architektu aptarėme mano idėjas, ir jos tapo realybe. Pabandžiau šiek tiek švietėjišką idėją įgyvendinti, tad kiekviename kambaryje pakabinome miško žvėrių aprašymus, kaip jie gyvena, kuo minta.
Nesukrovėme kambariuose nei ragų, nei iškamšų, bet interjero spalvas pagal žvėris parinkome. Jei šernas knisasi po purvynus, kodėl gi ir sienų panašiomis spalvomis nenudažius?“ - nusišypsojo pašnekovas.
Garsas sunkiai įveikia sienas
Tuomet, kai gegužę teko laimė apsistoti nakvynei „Briedžio guolyje“, pasitaikė proga atlikti ir nedidelį eksperimentą.
Jo rezultatai svarbūs visiems poilsiautojams. Ypač tiems, kuriems yra tekę nakvoti tokiuose viešbučiuose, kur per gipso plokščių sienas lyg per rėtį prasiskverbia kiekvienas kaimynų išleistas garsas.
Tai – garso izoliacijos kokybė. „Atsiprašau, kad triukšmavome. Ar labai girdėjosi, kai mano dukra verkė? Ji smarkiai užsigavo“, - rytą, nusileidus iš antrojo aukšto, užklausė pirmajame aukšte su šeima nakvojusi bendrakeleivė.
Verkė? Galbūt miegas ir kelionės nuovargis įveikė greičiau, nei per perdangas prasiskverbė koks nors garsas. „Nieko nesigirdėjo“, - pavyko nuraminti susikrimtusią moterį.
Ar statybininkų darbas paties savininko nenuvylė? „Sudėtinga buvo su jais, - atsiduso R.Norkus. - Taip jau yra su tais mūsų darbininkais. Ir projektuotojams, ir statybininkams darbo kultūros trūko, trūksta ir trūks.
Iš pat pradžių bandėme įkalti jiems į galvą, kad garso izoliacija turi būti gera, - kad kaimynai negirdėtų nei triukšmo, nei vaikų verkimo.
Sienas tarp kambarių ne iš gipso kartono plokščių iškėlėme, bet mūrijome. Ir ne paprastą perdangą klojome, bet monolitinę. Tai smarkiai pabrangino statybas.
Bet vis tiek nėra taip, kaip norėtųsi. Garsas dar šiek tiek prasiskverbia, nors ir papildomas garso izoliacijos medžiagas klojome. Todėl, jei tik atsiras poreikis, nuošalesnių namelių dar bus galima pastatyti“, - sakė vilos savininkas. Dažniausi svečiai - vestuvininkai
Kokių poilsiautojų automobiliai suranda kelią iki sodybos? Užsieniečių? Lietuvių? „Ypatingos rinkodaros nesigriebėme. Didžiausia mūsų vilos reklama – ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas.
Gal todėl dauguma mūsų svečių yra saviškiai, lietuviai. Tie, kurie suvažiuoja į renginius: vestuves, gimtadienius, seminarus. Kita vertus, vilai šis sezonas dar tik antras. Dar daug ko nepadarėme, - paslaugų ar pramogų neįsiūbavome“, - kalbėjo R.Norkus.
Jo teigimu, didelio svečių srauto Žemaitijoje vis dėlto nėra. Vieni su kitais šio regiono sodybų šeimininkai pasikalba, parypauja, kad visiems – tas pat.
„Visi gyvuojame iš „baliukų“. Kaimo turizmo verslo emigracija nepalietė. Atvirkščiai. Emigravę žmonės užsidirba svetur pinigų ir parvažiuoja į gimtinę iškelti pobūvių. Veda, iškelia puotą artimiesiems, išleidžia pinigus ir grįžta atgal darbuotis“, - užsiminė R.Norkus.
