„Buvusioje Vilniaus geto vietoje išlikęs pastatas, kuriame prieškariu veikė viešoji „Meficei Haskala“ biblioteka, o vėliau ─ Vilniaus geto biblioteka šiuo metu yra nenaudojamas, jis priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. Jo iniciatyva pastate ateityje ketinama įkurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinį muziejų, kuriame būtų eksponuojamas gausus žydų kultūrinis paveldas ir holokausto istorija Lietuvoje. Minint žydų genocido dieną, kasmet ten skaitomos Holokausto aukų vardai ir pavardės“, ─ sako Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Vilniaus senamiestyje, kaip ir daugelyje kitų nacistinės Vokietijos okupuotų miestų, 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurtas žydų getas. Tuo metu Vilniuje gyveno apie 57 tūkstančiai žydų, per visą geto gyvenimo laikotarpį gete buvo uždaryta apie 50 tūkstančių žmonių. Vilniaus getas likviduotas iki 1943 m. rugsėjo 23-24 d. Iš 57 000 Vilniaus žydų, pasibaigus karui gyvi liko tik apie du tūkstančiai.
Žydiškoji valdos ir pastatų istorija prasideda apie 1864-uosius metus, kuomet tų metų gatvių, namų ir savininkų sąrašuose posesija Nr. 1571 priskiriama savininkei Zeldai Arijavai, o dar po 19 metų oficialiuose dokumentuose 2 aukštų mūrinis namas su kieme esančiais ūkiniais pastatais figūruoja kaip žydų religinės valdybos reikmėms naudojamas, nors ir priklausantis tai pačiai savininkei. Pačioje XIX a. pab. carinės Vilniaus dūmos leidimu sklypas pritaikomas ir prekybai – įrengiami sandėliai ir prekystalis.
XX amžiuje, po jau minėtos architekto A. Parčevskio kapitalinės rekonstrukcijos ir 1927 m. įvestų vandentiekio ir kanalizacijos sistemų, pastato funkcijos susiejamos su kultūrine–visuomenine veikla: iki II-ojo pasaulinio karo jame veikė Mefitsei-Haskalah viešoji biblioteka su 45 000 leidinių rinkiniu, karo metais ji tapo savotišku daugiafunkciu centru, kadangi šalia bibliotekos veikė Vieningoji (žydų) partizanų organizacija, skaitykla, archyvas, statistikos biuras, mokslininkų kabinetai, muziejus, paštas ir kitos organizacijos. XX a. II pusėje pastatas taip pat naudotas kultūros ir švietimo poreikiams.
Istorizmo stiliaus paveldo objektas buvo ne kartą rekonstruotas ir pertvarkytas. Pastatytas XVIII a., XIX a. 1-oje pusėje jis buvo rekonstruotas, siekiant apjungti ir suformuoti vientisą Žemaitijos gatvės namų užstatymą. Vėliau, 1911 metais pagal architekto A. Parčevskio projektą rekonstruotas dar sykį, o po trijų dešimtmečių pradėta vykdyti virtinė remontų: 1945 m. istorinis pastatas remontuotas pritaikant Vilniaus žydų muziejui, 1950 m. – bibliotekininkystės technikumui, o vėliau ir Vilniaus Kultūros mokyklos patalpoms.
Nors Kultūros vertybių registre įvardijamas kaip Vilniaus žydų kultūros įstaigų pastatas, šio paveldo objekto ištakos yra įvairiatautės. XIV a. toje vietoje jau buvo suformuotas ir, kaip liudija archeologiniai tyrimai, apstatytas sklypas, kurį valdė Vilniaus seniūnas ir vokiečių bendrijos vyresnysis Hanulas. 1392 m. valda padovanota vienuoliams pranciškonams, tačiau iki XVIII a. 3 dešimtmečio neturime konkretesnių duomenų apie tuometinį sklypo užstatymą. 1722 m. rašytiniuose šaltiniuose minimi Kazimieras ir Morta Paškevičiai, toje vietoje įsigiję 2 sklypus ir mūro griuvėsius. 1808 m. Vilniaus miesto plane pažymėta posesija, kurią sudarė 3 namai: 2 mūriniai ir 1 medinis.
