Senos trobos nepakanka
Originalios, močiučių austos lovatiesės, kaimo meistrų išraižytos indaujos ir laiko tualetas? Tokios kaimo turizmo sodybos – jau praeitis. Svečiai dabar itin išrankūs. Jiems rūpi apsistoti kaime, bet pirmiausia šeimininkų jie klausia ne tik to, kiek kainuoja nakvynė, bet ir pasiteirauja, ar yra pirtis ir kurioje vietoje įrengtas sanitarinis mazgas.
Vis dėlto etnografinių sodybų nostalgija niekur nedingo. Ir žmonės, įsikibę į poilsio paslaugų verslą, neignoruoja kaimiškos architektūros.
Arčiausiai kelio – dzūkai
Sodybos „Gribžė“ šeimininkas Dainius Lubauskas nerimsta. Jis po sodybos teritoriją „skraido“, laviruodamas ant riedio. Taip – gerokai greičiau. Mat maždaug 7 hektarų plote iškeltus pastatus aplėkti savom kojom būtų milžiniška gaišatis.
Štai tokio dydžio žemės gabale, esančiame Klaipėdos rajono Grižbinių kaime, įrengti dzūkišką, aukštaitišką bei žemaitišką sodybas ir buvo paties Dainiaus sumanymas.
„Su broliu Gintu esame dzūkai. Bet jis – užkurys Žemaitijoje. Tad kartu prieš gerą dešimtmetį netoli Gargždų įsigijome didelį žemės sklypą, tiesiog – laukymę. Sunkoka buvo sugalvoti, ko pirmiausia griebtis, kaip ir ką statyti. Atsijojome daug idėjų, kol liko vienintelė – etnografinio stiliaus sodybų.
Bet pirmiausia juk reikėjo ir tvenkinį iškasti, ir komunikacijas nutiesti. Tad pastatus statyti pradėjome 2009-aisiais, ir po gerų metų jau priėmėme svečius“, – pasakojo D.Lubauskas.
Pirmiausia iškilo namas „Dzūkija“, vėliau buvo suręsta aukštaitiška sodyba. Šiuo metu ji yra populiariausia, nes yra ir šviesiausia, ir šilčiausia. Nors kiekvienas pastatas atrodo itin kokybiškai suręstas iš lietuviškos medienos rąstų, anot šeimininko, nebūna statybų be vargų. Teko ne kartą pyktis su samdomais rangovais, kad šie ištaisytų broką.
Išpuošė statinius
„Grižbėje“ tvoromis atskirtuose „vienkiemiuose“ esantys pastatai nėra tikslios etnografinių sodybų kopijos. Pasak D.Lubausko, jis, sumanymą versdamas realybe, atkartojo regionams būdingus pastatų puošybos elementus: vartelius, medines arkas, langines, stogkraščius, prieangius. Skirtinga yra ir stogų danga, ir jų konstrukcija.
„Statybines medžiagas teko parinkti tokias, kurios buvo būdingos etnografiniams regionams, pavyzdžiui, dzūkų bei žemaičių statinių stogus uždengė nendrėmis, aukštaitiškus – skiedromis.
Varčiau istorines architekto Jurgio Gimbuto knygas bandydamas suprasti, kuo skyrėsi įvairių regionų sodybų puošyba. Ir statėme jas tokias, kad būtų galima pamatyti skirtumus.
Puošyba yra autentiška, bet viduje viskas įrengta taip, kad svečiams būtų patogu. Pavyzdžiui, visuose namuose sumūrijome vienodas duonkepes krosnis, nes jos ir šildo, ir kepinių jose galima išsikepti“, – kalbėjo D.Lubauskas.
Broliai nespėjo tik suvalkiečiams atiduoti garbės. Tačiau jiems skirtoje teritorijoje numatyta pastatyti vėjo malūną. Mat dar vieno vienkiemio tiesiog nebereikia – nėra poreikio.
„Skaičiavome, jog nesulauksime tiek svečių, kad investicijos atsipirktų. Be to, atsirastų grūstis, nebeliktų privatumo. Dabar gi vieną sodybą nuo kitos skiria nemenkas atstumas, o ir etnografines tvoras iškėlėme tam, kad kiekvienas vienkiemis būtų lyg atskira erdvė“, – užsiminė pašnekovas.
O jei svečiai suvažiuoja iš tolybių, ar šeimininkas paklausia, kuriame gi regione jie gyvena. „Būna, kad žemaičiai nori ir žemaitiškoje sodyboje įsikurti. Ne visada pavyksta. Viskas priklauso nuo užimtumo“, – šyptelėjo.
Pirtis ir nakvynė
Šiuo metu kiekvienam regionui skirtame plote stovi po du pastatus – gyvenamąjį namą ir pirtį. O iš kur pas žemaičius – pirtis, jei jie prausdavosi kubiluose?
„Taip giliai mes nekapstėme. Žiūrėjome, kad klientams būtų patogu. Bet turime pastatę žemaičiams ir kubilą“, – patikino D.Lubauskas.
Vis dėlto dažniausiai „Grižbėje“ vasarą apsistoja ne pavieniai poilsiautojai, vet stovyklaujantys jaunieji sportininkai, pavyzdžiui, futbolininkai ar tenisininkai. Rengiamos joje ir vasaros kūrybinės dirbtuvės. Tad vienu metu vienkiemiuose gali gyventi iki 70 žmonių.
Kiekvienas statinys suręstas panašiai: pirmame aukšte įrengtos pobūvių salės, antrajame – miegamieji. Pirtys taip pat iškeltos aukštos, kad viršuje būtų vietos nakvynei. Anot šeimininkų, vienam svečiui nakvynė paprastomis savaitės dienomis kainuoja nuo 15 eurų, švenčių dienomis – 25 eurus.
