Kaunui, pretenduojančiam gauti UNESCO modernizmo architektūros paveldo vietovės statusą, toks autento praradimas yra itin skaudus smūgis. Nors pastarasis Art Deco objektas tapo savotiška žvaigžde, bet šis liūdnas griovimo faktas yra kultūros paveldo apsaugos sistemos spragų simptomas, o taipogi ir nebrandaus kai kurių asmenų požiūrio į architektūrą kaip bendrą vertybę ženklas.
Šios Art Deco vilos naikinimo atvejis nėra nei pirmas, nei paskutinis įvykis, kai sudarkoma istorinė architektūra. Pastarasis įvykis paskatino visuotinį susidomėjimą architektūros paveldu, sykiu atskleidė, kad architektūra, tarpukariu tapusi kertiniu Lietuvos tautinės kultūrinės tapatybės akmeniu, šiandien ne visada pakankamai apsaugota.
Kadangi mūsų visuomenėje pagarba tautos istorijai ir kultūrai yra savaime suprantama, tai tokio rango objektų apsauga turi tapti viešuoju interesu, kurį gina ne tik visos valstybinės institucijos, bet ir kiekvienas pilietis.
Siekiame, kad architektūra šiuolaikinėje visuomenėje taptų ne tik greito ir pigaus vartojimo ir trumpo galiojimo produktu, bet ir kultūrinės tradicijos atspindžiu bei tautinio įkvepimo šaltiniu. Tenka pripažinti, kad architektūros paveldo naikinimo aktai neapsieina ir be architektų cecho narių.
Todėl Lietuvos architektų rūmų taryba architekto etikos sampratos stiprinimą mato kaip vieną iš pagrindinių organizacijos veiklos krypčių. Kita svarbi kryptis – edukacija. Būtina siūlyti architektūros ir meno istoriją įtraukti į ugdymo mokyklinių programų turinį, taip viliantis, kad su laiku ne tik istorinė, bet ir šiuolaikinė architektūra taps Lietuvos kultūrinės tapatybės dalimi bei rytojaus paveldu.
Dėl susijusio incidento – LAR taryba reiškia apgailestavimą, kad kolega architektas A.Karalius peržengė liniją, skiriančią principinės pozicijos gynimą nuo nepriimtino fizinio veiksmo. Kita vertus, ši krizinė situacija turėtų būti objektyviai vertinama konkrečių ją sukėlusių aplinkybių kontekste.
Akivaizdu, kad šiuo atveju atitinkamos valstybinės bei savivaldybės institucijos, kaip ir daugeliu kitų atvejų, nepateisinamai ilgai neatliko savo konstitucinių pareigų, tokiu būdu iš esmės leisdamos sunaikinti mūsų bendrą kultūros paveldą. Architekto A. Karaliaus veiksmai, nors ir nepriimtini savo forma, neabejotinai buvo skirti viešojo intereso gynimui ir be visa ko, gali būti vertinami kaip būtinojo reikalingumo lauke interpretuotina profesinės ir pilietinės nevilties išraiška.
