„Jei kur apie architektūrą šiandien ir išgirsti, tai daugiausia su neigiamu atspalviu – pastatė ar suprojektavo netinkamą pastatą senamiestyje, numato užstatyti ar jau užstatė žaliąją miesto erdvę, „įgrūdo“ per didelį statinį į vieną ar kitą vietą.
Gyvenimas juda labai greitai, todėl visi siekia greito ir pigaus rezultato, o architektūra neatsiejama nuo užsakovo, didelių investicijų, daugybės asmenų, įvairių interesų derinimo bei begalės kitokių klausimų“, – interviu yra sakęs architektas, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentas Gintaras Balčytis.
Šiandien dauguma Lietuvoje statomų pastatų yra komercinės ar gyvenamosios paskirties, todėl svarbiausia čia – įdėtas euras ir gauta grąža iš jo. Tačiau Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklu ir Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanotas kūrėjas įsitikinęs, kad net ir vienas pastatas gali daryti ilgalaikę įtaką visuomenės sąmoningumui, todėl ir vertinti architektūrą reiktų kaip kultūros discipliną, nes architektūros prigimtis yra kur kas daugiau, nei lėšos pastatui pastatyti.
Būtent visuomeninės paskirties pastatus daugiausia projektuota ir pats G. Balčytis. Naujausias jų – Vilkaviškio autobusų stotis – jau sulaukė daugybės teigiamų vertinimų.
Kitam jo su komanda sukurtam projektui – Kauno autobusų stočiai – skirtas Aplinkos ministerijos apdovanojimas už kūrybinius pasiekimus architektūros ir urbanistikos srityse. Už šį objektą architektui skirtas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos kasmetinis prizas.
G. Balčyčio ir kolegų darbas – Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka–muziejus Kaune buvo nominuotas Aplinkos ministerijos apdovanojimui už kūrybinius pasiekimus architektūros ir urbanistikos srityse.
Architektūros ambasadoriumi tarp kolegų vadinamas G.Balčytis yra vieno didžiausių architektūros renginių Lietuvoje Tarptautinio Kauno architektūros festivalio KAF'e, sumanytojas ir organizatorius. Jis taip pat surengė ne vieną mūsų šalį garsinusią architektūros parodą, idėjų konkursus, iniciavo kelių architetkūrinių leidinių atsiradimą.
Aktyviam kauniečiui itin rūpi, kad architektūra būtų pastebėta, kad apie ją kalbėtų, žinotų, matytų: Lietuvoje apie pasaulį, pasaulyje apie Lietuvą.
„Nuo mus supančios aplinkos ir jos meninių formų išraiškų tiesiogiai priklauso visuomenės savijauta, architektūra yra valstybės kultūros, istorijos ir meno vadovėlis, kuris koduoja tiek buvusių, tiek esamų, tiek ir būsimų kartų vertybes“, – svarsto Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
