Pagal mokslininkų grupės sudarytą medinės architektūros duomenų bazę „Archimedė“, daugiausia paveldo saugomi yra tie senieji mediniai pastatai, kuriuose gyveno kokie nors žymūs žmonės. Taip pat geriau apsaugoti Žaliakalnio medinukai, kurie patenka į paveldo saugomas teritorijas.
Bet dauguma tikrai vertingų ir įspūdingos architektūros pastatų taip ir liko neapsaugoti įstatymų, todėl jų likimas priklauso nuo savininkų įnorių, ar šis palikimas išliks, ar bus nugriautas. Nemažai senųjų medinių namų savininkų mano, kad tokia kaimui būdinga architektūra nebetinka šiuolaikinio miesto veidui.
Architektė ir architektūrologė, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Rasa Bertašiūtė įsitikinusi, kad vien paskelbti medinius vertingus pastatus saugomais nėra išeitis. Jei taip daroma, pastatų savininkai turi gauti vienokią ar kitokią paramą už tokio turto puoselėjimą.
– Kaune turime nemažai išlikusios medinės architektūros pastatų. Tačiau vis nuskamba atvejai, kai jų savininkai tokius namus griauna, nes jų nevertina, teigia, kad šiuolaikiniame mieste kaimiškąją kultūrą primanantys statiniai nebereikalingi. Ar tokie teiginiai pagrįsti ir ar nereikėtų daugiau šio paveldo objektų paskelbti saugotinais? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Bertašiūtės.
– Kai kuriuos pastatus, ypač esančius Panemunėje, reikėtų įtraukti į saugomų objektų sąrašą. Bet tokiu atveju jų savininkai turėtų gauti paramą už jų atnaujinimą ir priežiūrą, taip pat galėtų gauti žemės mokesčio nuolaidų. Uždedant apynasrį reikia ir padėti su juo gyventi.
Vis dėlto norint išsaugoti vertingąją medinę architektūrą svarbiausia yra žmonių švietimas. Nemažoje medinių pastatų dalyje jau gyvena ne buvusių jų statytojų palikuoniai, o visai svetimi žmonės. Jie nėra emociškai susiję su tokiu palikimu ir jo nevertina.
Tačiau teigiantiems, kad toks palikimas nebereikalingas šiuolaikiniam miestui, turiu pasakyti, kad jie atsilieka nuo pasaulinių mados ir gyvenimo būdo tendencijų. Mediniai pastatai vėl madingi, jie ekologiškesni nei mūrinė statyba.
Ne tik Žaliakalnyje, bet ir Panemunėje, Šančiuose, Vilijampolėje išlikę mediniai pastatai yra vertingi tuo, kad tai visada buvo individuali statyba, kiekvienas namas kitoks, savitas. Taip pat tradiciškai jų fasadai buvo dažomi įvairiomis spalvomis ir vietovei suteikdavo savitą koloritą, jaukumą.
Mediniai pastatai vertingi ir tuo, kad jie byloja, kaip namai buvo statomi tarpukariu ar dar anksčiau, kokios medžiagos ir technologijos buvo naudojamos. Tai yra miesto istorijos dalis. Istorinė ir architektūrinė tokio paveldo vertė pinigais nepamatuojama.
– Vis dėlto pastaruoju metu vis didesnė, dažniau jaunesnių, kauniečių dalis pradėjo suvokti medinių pastatų vertę. Jau yra nemažai gerų pavyzdžių, kai medinukai prikeliami ir puoselėjami. Ko stinga, kad tokių atvejų būtų kuo daugiau?
– Norintys išsaugoti ir puoselėti medinius namus žmonės susiduria su daugybe problemų. Žinių, kaip restauruoti medinius pastatus, lyg ir yra, bet jos padrikos. Neturime sistemos, kaip tai daryti, kur ieškoti restauratorių ir tokios srities statybininkų, kur įsigyti reikiamų medžiagų.
Teko lankytis Estijoje. Ten nuo 2001 metų ne viename mieste veikia medinės architektūros informaciniai centrai. Juose galima gauti ir teorinės informacijos, rasti meistrų, kokybiškų medžiagų.
Iš pradžių sukurti tokią sistemą buvo sudėtinga, bet dabar ji puikiai veikia. Tokių informacinių centrų steigimą rėmė valstybė. Manau, kad mums kuo skubiau reikėtų eiti panašiu keliu. Bet būtina, kad tam susitelktų įvairios ministerijos, savivaldybių, kultūros paveldo atstovai. Nemažai prisidėti galėtų ir universitetai.
– Net jei tokia sistema ir atsirastų, bus žmonių, kurie savo medinio turto neprižiūrės, nesistengs jo atnaujinti. Ką reikėtų daryti tokiais atvejais?
– Dabar vyrauja mitas, kad atnaujinti medinius pastatus yra labai brangu. Taip, dalis tokių pastatų yra labai prastos būklės, nes jais nebuvo rūpinamasi 50 metų. Tačiau nemažai rąstinių namų yra neblogai išsilaikę. Pati gyvenu senelių pastatytame mediniame name ir man pavyko jį atnaujinti. Svarbu tai daryti nuosekliai, keletą metų, neskubant.
Tarpukariu medinių pastatų savininkams buvo keliami labai griežti reikalavimai. Jei savo nekilnojamojo turto neprižiūrėjai, jei jis buvo apleistas, netvarkingas ir darkė bendrą miesto vaizdą, pastato savininkas jį privalėjo arba remontuoti, arba nusikelti į kitą vietą, arba nugriauti. Teisminių ginčų dėl to būdavo, bet daugeliu atveju kauniečiai tokiai tvarkai paklusdavo.
Tarpukariu labai vertintas bendras gražus ir tvarkingas miesto vaizdas, stengtasi, kad Kaunas pasauliui galėtų prisistatyti kaip europietiška sostinė. Visuomenės interesas buvo aukščiau už privačių nekilnojamojo turto savininkų interesus. Iš to galėtume pasimokyti.
Tuo pat metu reikėtų labiau leisti keisti kai kurių medinių pastatų išvaizdą. Pavyzdžiui, toje pačioje Panemunėje, Vaidoto gatvėje, prie pat važiuojamosios kelio dalies stovi daugybė pastatų, kuriuos tarpukariu statė žydų tautybės žmonės.
Pirmieji tokių namų aukštai buvo pritaikyti prekybai. Dabar šių namų paskirtis pasikeitusi, jie yra gyvenamieji, bet gyventojai dėl to kenčia, nes pro šalį rieda automobiliai, jų gyvenimo sąlygos dėl to prastos.
Europoje kultūros paveldo institucijos jau yra tapusios ne baudžiančiomis, o konsultuojančiomis ir siūlančiomis išeitį, kaip paveldą saugoti ir kaip jį pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Tai pamažu vyksta ir pas mus. Bet valstybės ir savivaldybių institucijos dar gerokai sustabarėjusios, veikia inertiškai.
