Tarp atvykusiųjų – ir Kijevo architektų biuro „Archimatika“ komanda, savo projektuose mėginanti suderinti du prioritetus: pakeisti tai, ko nebėra, ir sukurti geresnius Ukrainos miestus nei jie buvo.
„Būstą turime pastatyti greitai ir kuo pigiau, tačiau sykiu jis turi būti kokybiškas ir skirtas ne keleriems metams, bet ir ateičiai, – sako vienas iš įmonės įkūrėjų architektas Aleksandras Popovas. – Negalime padaryti tos pačios klaidos, kurią padarėme po Antrojo pasaulinio karo, kuomet buvo pastatyta daug blogų pastatų.“
Sakydamas „mes“, jis turi omenyje Sovietų Sąjungą, o sakydamas „blogi“ – liūdnai pagarsėjusius niūrius, tariamai laikinus daugiabučius, vadinamąsias „Chruščiovkes“, kurios vis dar tyliai griūva beveik visuose miestuose: nuo Talino iki Vladivostoko.
Pigiai, greitai ir gerai – tą pasiekti nėra lengva. Šiuo atveju viską dar labiau apsunkina Rusijos raketos, dėl kurių kai kurie miestai ir toliau virsta griuvėsiais. Tiek, kiek gali, savanoriai tvarko apgadintus pastatus, darbininkai – inžinerines komunikacijas, o gyventojai valo gatves.
Tapo pavyzdiniu
2019 metais Kijeve užbaigtas projektas „Comfort Town“ – didžiulis uždaras, kaip rašoma www.curbed.com, ryškiaspalvis daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas.
Nors pastatytas liūdnai pagarsėjusios taršios gumos perdirbimo gamyklos vietoje, jis yra kitokio, šiuolaikiško, mikrorajono pavyzdys.
Kaimynystėje – pilkos, apleistos, apžėlusios piktžolėmis sovietmečio laikų liekanos. Už tvoros – jaunesni, (šiek tiek) turtingesni gyventojai mėgaujasi žaidimų aikštelėmis, teniso kortais, dekoratyviniu miniatiūriniu vėjo malūnu, teritoriją saugo privatūs apsauginiai.
Tai – ne pirmasis Ukrainos sunaikinimas ar atstatymas. Per Antrąjį pasaulinį karą Kijevas buvo virtęs pelenų krūva, jį Sovietų Sąjunga atstatė pagal savo įvaizdį – nuo neoklasicistinių rūmų iki Tėvynės paminklo sovietų karo didvyriams.
Ironiška, bet dabartinis puolimas sunaikina didžiąją dalį Šaltojo karo laikų grandioziškumo. Mariupolio plieno gamykloje „Azovstal“ V. Putino pajėgos kelias savaites mėgino sunaikinti Stalino pramonės pasididžiavimą.
„Archimatikai“ atstovaujančio A. Popovo nuomone, norint išvengti sovietinio niūrumo ar V. Putino spindesio, reikia, pirma, laimėti karą ir, antra, šiandien priimti sprendimus, kurie neužkirstų kelio ilgalaikėms ambicijoms.
Siūlo, ką privalu padaryti
„Butuose apgyvendinkite grįžtančius karo pabėgėlius, vėliau juose galėtų įsikurti gyvybinga, kintanti visuomenė.
Įrenkite aukštos kokybės betono gamyklas, kuriose būtų gaminamos surenkamos plokštės, kurios nesubyrės per lietų. Sukurkite nacionalinę planavimo sistemą, kuri privačių investuotojų neklampintų biurokratijoje, sykiu nevirstų grobuonišku laisvamaniškumu“, – sakė A. Popovas.
Pasaulyje gausu architektūros sunaikinimo pavyzdžių. Antrasis pasaulinis karas sugriovė Tokiją, Drezdeną ir Londoną, penkiolika metų trukęs pilietinis karas nusiaubė Beirutą, o miestų atnaujinimas sujaukė daugybę Amerikos centrų.
Jų rekonstrukcijos rezultatai yra labai nevienareikšmiai, todėl architektas ir jo kolegos turi ilgą sąrašą klaidų, kurių reikėtų vengti. Anot jo, kuo daugiau užsienio investicijų ir patirties sutelkiama Ukrainoje, tuo didesnė rizika, kad ji perims siaubingas miestų statybos konvencijas. Platūs keliai ir vieniši aukšti bokštai yra ne tik geografinė, bet ir politinė sistema.
Pavyzdžių – apstu
Daugelyje pasaulio šalių „stiklo ir greitkelio“ šablonas sykiu yra iš viršaus nuleistos politinės valdžios, nelanksčių socialinių struktūrų ir paniekos šiurkščiam viešajam gyvenimui išraiška – visa tai, ko nori išvengti kovojanti šalis.
A. Popovas sako, kad jo drąsesnius kolegas gali vilioti Roterdamo, kuriame nuo Antrojo pasaulinio karo laikų buvo išbandytos beveik visos architektūrinės mados, modelis: „Tai labai herojiškas miestas, bet čia neįmanoma taip eksperimentuoti.“
Jis mano, kad Ukraina turės atidžiai perskaityti savo praeitį, kad suprastų savo ateitį, o kartais protingiausia yra grįžti atgal. Jis mini prabangius Berlyno karališkuosius rūmus, kurie buvo apgadinti bombarduojant ir vėliau pakeisti Rytų Vokietijos stikliniais Respublikos rūmais.
Po suvienijimo šie taip pat buvo nugriauti, o į ateitį žvelgianti, demokratiška ir ultramodernioji naujoji Vokietija nusprendė atkurti senąjį monarchijos valdymo simbolį – kupolą.
„Kijevas turi tokią sielą kaip Berlynas, – sako A. Popovas. – Ir tai yra gerai. Jei noriu eksperimentuoti, man tereikia nuvykti į kitus miestus.“
