Tarpukario palikimą branginantys kauniečiai pasišiaušia, kai griaunami šiuo laikotarpiu iškilę pastatai. Ypač pikta, kai tai nutinka UNESCO saugomoje teritorijoje. Bet panašu, kad ten kils vis daugiau naujų namų.

Žaliakalnyje, UNESCO kultūros paveldo statusą turinčioje teritorijoje, neliko dar vieno tarpukario laikų pastato – beveik nugriautas Vaižganto gatvės 16-asis namas.

Nors tarpukariu statytas kotedžas nebuvo saugomas, stovėjo paveldo saugomoje teritorijoje ir buvo šios išskirtinės vietovės mozaikos dalis.

Atidžiau pažvelgus į nedidelį Žaliakalnio lopinėlį tarp Vaižganto, Sporto gatvių ir Perkūno alėjos galima pamatyti, kad vieni tarpukario laikų pastatai saugomi, bet merdi, kiti – nesaugomi, bet, laimei, beveik nesudarkyti.

[[ge:lrytas:lrytas:29515778]][[ge:lrytas:lrytas:29803542]][[ge:lrytas:lrytas:30015687]][[ge:lrytas:lrytas:30252527]]

Kaip tokius pastatus vertina juose gyvenantys kauniečiai ir ką apie jų saugojimo būdus mano specialistai?

Sienos nugriuvo netyčia?

Vaižganto gatvėje 16-uoju numeriu pažymėtas namas priklausė garsiam geografui, visuomenės veikėjui Kaziui Pakštui, kuris buvo iškėlęs idėją, kad, norint Lietuvą apsaugoti nuo karo, ją reikia perkelti į Madagaskarą.

Dviejų aukštų kotedžas ir sargo namelis buvo pastatyti 1930 metais. Sovietmečiu namas buvo remontuotas, nemažai detalių pakeista, vis dėlto jis buvo svarbus, nes priklausė garsiam asmeniui.

Pastatas nebuvo įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, bet stovėjo nekilnojamųjų kultūros vertybių – Žaliakalnio I teritorijoje.

Pradėjus namo rekonstrukciją dabar iš jo liko tik dviejų fasado sienų likučiai.

Valdos savininkas Darius Mikalauskas tikino, kad medinis karkasinis namas su aptinkuotu fasadu buvo prastos būklės, mediena jau buvo gerokai sutrešusi. Nors planuota, kad dvi fasado sienos išliks, liko tik jų dalis.

„Namas nebuvo saugomas, todėl leidimą jo rekonstrukcijai gavau. Gaila, kad atliekant darbus nugriuvo ir tų sienų, kurias planavome išsaugoti, dalys.

Suprantu, kad pastatas priklausė garsiai asmenybei, todėl bandysime išsaugoti ir atstatyti tas dvi fasado sienas“, – teigė vyras.

Pagal architekto Gintauto Natkevičiaus parengtą namo rekonstrukcijos projektą numatyta, kad bus išsaugota 1930 metais statyto gyvenamojo namo siena prie Vaižganto gatvės ir atstatoma priestatu užstatyta šiaurinė senojo namo siena. Atkuriami karnizai prie stogo.

Prie atkurtų sienų bus prijungti trijų stačiakampių formos tarpusavyje sujungti pastatai. Dviejų aukštų naujojo namo fasadas bus modernus – iš metalo konstrukcijų ir stiklo.

Saugomas namas nyksta

Šio dar vieno Žaliakalnio urbanistinio draustinio teritorijoje stovėjusio namo praradimas paskatino pažvelgti į toje pat teritorijoje esančių kai kurių pastatų būklę bei statusą paveldo apsaugos požiūriu.

Štai Perkūno alėjos 12-asis pastatas 1992 metais buvo įtrauktas į kultūros paveldo vertybių sąrašą ir saugomas kaip atskiras objektas.

Tiesa, patekus į dailų baltą, bet jau gerokai aptriušusį namą matyti, kad keliuose jo butuose kažkas gyvena, o kai kurios patalpos tuščios. Laiptinės mediniai langai – kiauri ir švilpauja vėjai.

Palėpės durys atviros, stogas kiauras, stogo konstrukcijos sulūžusios.

Kaimynai įsivėlė į konfliktą

Šiame name vieną butą turintis verslininkas Donatas pasakojo, kad 1939 metais pastatas buvo statytas Lietuvių katalikių moterų draugijos centro valdybai pagal architekto Felikso Bielinskio projektą. Jame veikė administracija ir buvo įrengti keli butai.

Spėjama, kad šio namo antrame aukšte įrengtame bute 1940 metais, iki sovietų okupacijos, gyveno ar buvo apsistojęs Italijos pasiuntinybės pirmasis sekretorius Attilio Cattani.

Sovietmečiu name buvo įrengta daugiau butų.

„Mano įmonei priklausantis butas yra antrame aukšte. Kadaise jis buvo pigiai parduodamas, todėl ir įsigijau. Tačiau jau tada namas buvo labai prastos būklės. Anksčiau namą administravusi įmonė taisė jo stogą, bet dirbo nekokybiškai, todėl jo konstrukcijos sulūžo“, – pasakojo vyras.

Kaunietis teigė, kad tiek, kiek pajėgia, savo namo dalį prižiūri, pernai buvo remontuojami balkonai.

„Namas saugomas paveldo. Norint ką nors daryti, viską reikia derinti su paveldosaugininkais. Jie kelia griežtus reikalavimus ir, pavyzdžiui, mansardoje įrengti stoglangių neleidžia. Remonto darbai kainuoja brangiai, o namo gyventojai tiek lėšų, kiek reikėtų, neturi. Net ir naudojantis savivaldybės paveldosaugos programa darbai kainuotų per didelius pinigus“, – aiškino Donatas.

Vyras pasakojo, kad konfliktuoja ir su kaimynu, todėl gyventojai negali suformuoti žemės sklypo.

„Namas pamažu nyksta. Manau, kad jei tai paveldo vertybė, ir savivaldybė ko nors turėtų imtis“, – svarstė verslininkas.

Žavisi autentiškomis durimis

Visai netoli, Sporto gatvėje, stovi antruoju numeriu pažymėtas įspūdingas trijų aukštų pastatas su mansarda. Jo projektą 1932 metais sukūrė architektas Bronius Elsbergas. Namą pasistatė legendinio restorano „Metropolis“ savininkė Elena Baronienė, kita pastato dalis priklausė Petrui Vysockiui.

Dabar E.Baronienei priklausiusi namo dalis išnuomota, joje įsikūręs vaikų darželis „Ąžuolynas“. Darželio vadovė Justina Marcinkevičienė patenkinta, kad lankytojai į pastatą patenka atvėrę autentiškas išsaugotas duris su apvaliu langu.

Kitoje namo dalyje įsikūrę gyventojai. Viena jų – Zita sakė, kad žino, kas buvo jo savininkai.

„Sovietmečiu čia buvo greta esančio Lietuvos sporto universiteto bendrabutis, vėliau mokslui skirtos erdvės. Per tą laiką interjeras visiškai pakeistas, nieko autentiško neliko. Turime išlikusį tik fasadą, kurio keisti negalime, to neleidžia paveldosaugininkai“, – kalbėjo moteris.

Kaunietė tvirtino, kad dėl to jokių nepatogumų nejaučia. Ji nebūtų prieš, jei namas net būtų pradėtas saugoti kaip atskiras objektas.

Yra tarpukario mozaikos dalis

Architektūros istorikas Vaidas Petrulis paaiškino, kad UNESCO kultūros paveldo statusas suteiktas ne atskiriems pastatams, o tarpukario Kaunui kaip vientisai urbanistinei vertybei.

Teritorija susideda iš Naujamiesčio, Žaliakalnio I ir II kultūros paveldo vietovių, čia esančių pastatų, gatvių tinklo, gamtinių vertybių – nuo žaliųjų šlaitų, Ąžuolyno iki Nemuno slėnių.

„Pažvelgus kad ir į nedidelę Žaliakalnio I kultūros paveldo draustinio teritoriją tarp Vaižganto, Sporto gatvių ir Perkūno alėjos joje galima rasti didelę įvairovę“, – pažymėjo architektūros istorikas.

Perkūno alėjos 12-asis pastatas arba buvęs Vokietijos konsulo rezidencijos pastatas Perkūno aklagatvyje 4 saugomi kaip atskiri objektai ir tai, V.Petrulio nuomone, gerai. Kaune veikianti paveldotvarkos programa tokių namų savininkams suteikia galimybę jiems atnaujinti gauti dalinę paramą.

„O štai puikusis B.Elsbergo projektuotas namas Sporto gatvėje 2 saugomas ne kaip atskiras pastatas, o kaip urbanistinės vertybės dalis. Visuomenė nežino ar bent jau negali pasitikrinti Kultūros vertybių registre, kokios yra vertingosios jo savybės, kurias būtų privaloma tausoti, jei namas būtų atnaujinamas“, – sakė V.Petrulis.

Architektūros istoriko nuomone, Žaliakalnio I kultūros paveldo vietovėje stovėjęs Vaižganto gatvės 16-asis namas buvo vienas iš daugelio panašių pastatų, kurie pripažinti kaip turintys urbanistinę vertę.

Tokie objektai yra neatskiriama tarpukario palikimo mozaikos dalis.

„Net jei pastatas ir nebuvo architektūriniu požiūriu išskirtinis, jis buvo svarbus kaip tarpukario architektūros liudijimas. Jei saugome visą urbanistinę vietovę, bet iš jos gabalėlį atimame, vertę mažiname. Kur yra ta riba, kurios negalima peržengti?“ – svarstė V.Petrulis.

Vertinimo sistema nėra aiški

Architektūros istorikas mano, kad svarbiausias paveldo objektų sąrašas – lietuviškasis kultūros paveldo vertybių registras – vis dar stokoja aiškumo ir bendros sistemos.

Kauno Naujamiestyje esantys vertingi tarpukario pastatai saugomi įprastu būdu – yra urbanistinis sluoksnis ir yra atskiri statiniai, kurie įtraukiami į kultūros paveldo objektų sąrašą. Jų vertingąsias savybes nustato vertinimo taryba. Visi norintys duomenis apie šiuos pastatus gali matyti Kultūros paveldo departamento svetainėje.

Žaliakalnio I kultūros paveldo draustiniui ir jame esantiems pastatams saugoti taikoma kitokia tvarka. Atskirai saugomi tik mažesnė dalis išskirtinių pastatų, o likę statiniai turi būti saugomi dėl to, kad yra išskirtinėje teritorijoje.

Nustatyti vertingąsias kiekvieno tokio pastato savybes teisę turi ne paveldo taryba, o vienas ekspertas, ir nuo jo priklauso, kiek bei kokių vertingųjų savybių bus užfiksuota, ar jų iš viso bus. Nuo to gali priklausyti pastato likimas, jei jį planuojama rekonstruoti ar norima visai nugriauti.

„Kitas svarbus skirtumas – urbanistiniu dokumentu saugomo pastato statusas nematomas viešai, Kultūros paveldo registre nėra ir atskiro pastato vertes fiksuojančių nuotraukų. Dėl to visuomenei kyla įvairių klausimų, atsiranda galimybė spekuliacijoms apie tikrus ar menamus praradimus“, – sakė V.Petrulis.

Virtualiame žemėlapyje bus visi pastatai

Saulius Rimas

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas

„Žaliakalnio I kultūros paveldo draustinyje esantys tarpukariu iškilę pastai priskirti keturioms kategorijoms. Perkūno alėjoje ir aplinką ją esančiose gatvėse, dar vadinamame Perkūno alėjos masyve, yra nemažai I ir II kategorijai priskirtų pastatų. Tai reiškia, kad jie nėra vertingi, juos galima rekonstruoti ar griauti, statyti modernios architektūros namus.

Vaižganto gatvės 16-asis namas buvo priskirtas II kategorijai, vertingųjų jo savybių nebuvo nustatyta. Su pastato savininku mes radome kompromisą. Jis žadėjo išsaugoti dvi namo sienas, už tai gavo leidimą prie jų prijungti modernų pastatą. Apmaudu, kad pažadas nebuvo ištesėtas, sienas reikalausime atkurti.

III kategorijos pastatai yra vertingesni, bet juos, suderinus su paveldosaugininkais, rekonstruoti leidžiama. IV kategorijos pastatų keisti negalima. Tokiai kategorijai priskirtas Sporto gatvės 2-asis namas. Galbūt jam būtų galima suteikti ir atskiro paveldo objekto statusą.

Tokiems pastatams kaip Perkūno alėjoje 12, norint jį atnaujinti ir gauti savivaldybės paramą, sklypo suformuoti nebūtina. Beje, už šio namo durų rankenos pats esu užkišęs skrajutę su informacija apie paveldotvarkos programą, bet gyventojai į tai nereagavo.

Kultūros paveldo teoretikai norėtų saugoti viską, tačiau turime atsižvelgti ir į tokiuose namuose gyvenančių žmonų poreikius. Vietoj nevertingų pastatų gali kilti modernios architektūros namai, kurie nebūtinai patinka visiems. Mano nuomone, tokie projektai turėtų būti derinami su Kauno regioninės architektūros taryba ir gauti jos narių pritarimą. Kol kas to nėra.

Taip pat atsižvelgiant į Pasaulio paveldo centro rekomendacijas sudarinėjamas virtualus žemėlapis, kuriame bus pateiktos žinios apie visus tarpukario laikų pastatus, esančius UNESCO saugomoje teritorijoje.“

Kauniečiai šiaušiasi – griaunami tarpukaryje iškilę pastatai: Žaliakalnio perlus keičia stiklas