Savo ruožtu bažnyčių architektūra visais laikais buvo privilegijuota. Tai ją lankančio žmogaus šventumo pasireiškimo erdvė, kurioje subtiliai skverbiasi šviesa, o tyloje kalbamos maldos. Apskritos navos (vieta tarp altoriaus ir žmonių) koncepcija šiame projekte įprasmina pasveikinimo ritualą, nes altorius yra arti susirinkusiųjų.
Šiais metais vykusiame įtakingausiame pasaulio architektūros tinklalapyje „archdaily.com“ „2024 metų pastato“ apdovanojimų konkurse bažnyčia sulaukė ypatingo dėmesio – buvo išrinkta geriausiu religinės architektūros pastatu pasaulyje.
Architektų studijos „ARQBR Arquitetura e Urbanismo“ suprojektuotoje bažnyčioje natūrali šviesa skverbiasi pro apskritą stogą ir dienos eigoje keičia vidinę navos erdvę, kuri yra perpus žemesnė už natūralų pastato aukštį. Tokie architektūriniai sprendimai leidžia ne tik pro nedidelę angą prasiskverbti šviesai, bet ir iš vidaus matyti kraštovaizdį.
Pastate buvo siekiama išsaugoti ir vidinės erdvės intymumą. Tokia funkcija buvo įmanoma tik sukuriant apskrito betoninio tūrio, kuris pakibęs ant šešių kolonų, priklausančių reljefe įkomponuotam konstrukciniam pagrindui, formos ir aukštingumo. Atskleisdama šiuos horizontus, architektūra tampa kraštovaizdžio sudedamąja dalimi, atveriančia poetinę pasaulio dimensiją, jungiančią materialią tikrovę su lankytojo žvilgsniu.
Galima teigti, kad architektūrinė koncepcija apibendrina tris pagrindines Brazilijos prielaidas: architektūrinio komplekso, subtiliai įkomponuoto į reljefą, įsitvirtinimą ir atsivėrimą horizontui; neatskiriamumą tarp miesto ir jo architektūros, tarp viešosios ir privačios erdvės, taigi tarp bendruomenės ir sakralumo; ir trečia – kraštovaizdžio, kaip struktūrizuojančio ir esminio architektūrinės konfigūracijos elemento, suvokimą, pripažintą Brazilijos įtraukimu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
