Baisumai baigsis ir tada Ukrainai teks kilti iš pelenų. O tam būtinas planas.

Tai suprasdama Lietuvos architektų sąjungos tarybos narė Rūta Leitanaitė ėmėsi iniciatyvos. Prieš daugiau nei metus pradėjo rengti projektą „U-RE-HERIT. Architektai Ukrainos paveldui: atkuriant atmintį ir identitetą“ (UREHERIT), kurio esmė suvienyti jėgas dėliojant tą svarbų planą.

Pirmoji projekto konferencija vyko Lvive, antroji gegužės 14 dieną prasidės Stokholme.

Trejus metus truksiančio UREHERIT projekto metu Europos ir Ukrainos architektai mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių, diskusijų, kvalifikacijos kėlimo kursų ir architektūros studijų metu nagrinės Ukrainos kultūros paveldo apsaugos ir atkūrimo temas.

[[ge:lrytas:lrytas:29358726]][[ge:lrytas:lrytas:25213153]][[ge:lrytas:lrytas:27365301]][[ge:lrytas:lrytas:28717116]]

O kodėl vieni Ukrainos architektai kariauja fronte, o kiti tik pluša savo studijose, ką brangiausio kare jau prarado Ukraina ir kodėl ukrainiečiai net ir šiandien į sovietinį palikimą nežiūri su pasidygėjimu.

Apie tai ir daugiau – pokalbis su Ukrainos architektų sąjungos pirmininku Olexanderiu Czyzewskiu.

– Kaip jautėtės, kai pirmą kartą išgirdote, jog Europos architektai vienijasi norėdami padėti kolegoms Ukrainoje? Ar su UREHERIT iniciatore R. Leitanaite ir Europos architektų sąjungos prezidente Ruth Schagemann, kuri taip pat aktyviai nuo pirmų dienų įsitraukė į šį projektą, buvote pažįstami dar iki karo? – pasiteiravau O. Czyzewskio.

– Be abejonės tokia Rūtos iniciatyva sujaudino iki gelmių. Su ja iki karo buvome susitikę įvairiose konferencijose, o asmeniškai susipažinome, kai Lietuvoje šventėme Lietuvos statybininkų asociacijos trisdešimtmetį. Su Ruth esame pažįstami nuo 2022 m., tada neeiliniame kongrese Madride sutarėme bendradarbiauti, o vėliau jos iniciatyva organizavome mūsų sąjungos įtraukimą į Europos architektų asociacijos asocijuotąją narystę.

Žaviuosi abiem šiomis moterimis už jų pasiaukojamą visuomeninę veiklą, tokie aktyvūs žmonės kaip Rūta ir Ruth mums yra labai reikalingi ir labai svarbūs. Jos išties puikiai atstovauja Europos architektūrai, ir aš niekada nepavargstu apie tai visiems kalbėti.

– Dalyvaudama pirmoje UREHERIT konferencijoje Lvive pastebėjau, kaip noriai ir aistringai Ukrainos architektai bendrauja ir dalijasi savo skauduliais – ar teisingai supratau, kad jūs pagaliau patikėjote, jog kartu su kolegomis iš Europos tikrai galima daug nuveikti?

– Labai teisingai pastebėjote. (Šypsosi) Yra keli dalykai. Pirmiausia, mes buvome išalkę bendravimo, iš pradžių – covidas, tada, nuo 2022-ųjų vasario mėnesio. – baisus karas. Iš Zaporožės į UREHERIT konferenciją Lvive 6 žmonės atvyko tiesiai iš apšaudymo. Tą dieną jų miesto centre sprogo raketa.

Antra, mūsų Architektų sąjunga reguliariai rengia plenarinius posėdžius, prezidiumus, suvažiavimus, konferencijas, kuriose apibendrinami metų rezultatai. Mūsų žmonėms tai patinka, jie turi ką pasakyti. Tiesa, jaunosios kartos atstovų Lvive buvo mažiau, nei būčiau norėjęs jų matyti.

Be to, buvo labai įdomi konferencijos tema. Kalbėjome apie tapatybę, apie savęs ieškojimą. Žinote, manau, Lietuva turi tą pačią problemą. Kartą Vilniuje su kolega, universiteto dėstytoju, inžinerijos mokslų daktaru Vladimiru Popovu ( dabar – Vilnius TECH Statinių skaitmeninio ir informacinio modeliavimo technologijų centro direktorius) kalbėjomės apie istoriją.

Jis man sako: mūsų kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis 1514 m. prie Oršos nugalėjo rusus. O aš jam sakau: tai mūsų kunigaikštis K. Ostrogiškis sumušė rusus pas jus prie Oršos, nes tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija. O kunigaikštis K. Ostrogiškis buvo kilęs iš Ostrogo, kuris yra už 40 kilometrų nuo Rivnės miesto. Tai gi jis yra Volynės kunigaikštis. Ir tai tik dalis mūsų bendros istorijos. Kai šiandien žvelgiame į savo tapatybę, suprantame, kad ji buvo istoriškai ištrinta.

Paminėjau tai norėdamas pasakyti, kokia svarbi mums yra tapatybės tema. Ypač planuojant miestus ir naujas teritorijas, nes sovietiniu totalitariniu laikotarpiu istorinės vietos buvo griaunamos arba aikščių geometrija buvo keičiama tik dėl galimybės gegužės 1 d. surengti demonstraciją ar darbininkų paradą. Daugelis istoriją turėjusių miestų, ją prarado. Todėl dabar, atstatydami ar rekonstruodami miestus, privalome ją atkurti – rasti jos ištakas, užčiuopti tapatybę. Prieš trečiąjį Lenkijos padalijimą, kai didelė dalis mūsų teritorijos atiteko Rusijai, mes irgi turėjome įdomią Europos istoriją. Ir tai mums labai svarbu, todėl ši konferencija sukėlė tokį susidomėjimą.

– Ar dauguma architektų Ukrainoje į miestų regeneraciją žiūri taip pat kaip jūs, ar yra tokių, kurie mąsto kitaip?

– Atsakymas labai paprastas: tarp mūsų nėra kitaip mąstančių, nes jei jie kitaip mąsto – jie ne tarp mūsų.

Kai buvo aneksuotas Krymas, nemaža dalis Krymo architektų sąjungos narių pasisakė už Rusiją. Jie įstojo į Rusijos architektų sąjungą. Su mūsų sąjunga jie neturi jokių ryšių. Tie, kurie buvo su mumis, iki 2017 m. nuotoliu dalyvaudavo plenumuose, kažkas atvykdavo į suvažiavimus. Daug kolegų išvyko iš Krymo į Ukrainos pietus, vėliau dauguma apsistojo šalies vakaruose.

Toliau viskas sudėtingiau. Doneckas, Luganskas.

Visi Donecko ir Lugansko archtektų organizacijų lyderiai išvyko iš ten 2014 m. Dalis Donecko architektūros akademijos patraukė į Kramatorską. Dabar šis fakultetas persikėlė į Ivano-Frankivską. Taigi, tie, kurie nepalaiko Ukrainos, negali priklausyti mūsų sąjungai.

Kryme tokių yra daug, Donecko ir Luhansko srityse – mažuma.

– Ar daug architektų yra fronte?

– Daug. Labai daug.

– Bet nemažai studijų aktyviai dirba ir dabar. Sakykite, ar ne visi tam tikro amžiaus ukrainiečiai vyrai turėtų būti fronte?

– Nežinau, kaip į tai atsakyti. Nėra taip, kad visi privalo kovoti. Tie, kurie buvo pašaukti į kariuomenę, yra fronte. Situacija tokia: karo pradžioje visi patriotiškai nusiteikę žmonės išvyko į frontą. Didžioji dalis piliečių karui nesiruošė ir juo netikėjo. Iki paskutinės akimirkos netikėjau ir aš, kad tai įmanoma. Dabar tokie vyrai laukia šaukimo, savo noru jie neina kariauti, nes nesijaučia tam tinkamai pasiruošę, tačiau sulaukia šaukimo – eina į frontą. Yra jau demobilizuotų, kuriems jau per 60 metų. Mūsų kolegos nesislapsto nuo kariuomenės, kai bus reikalingi, nedvejodami eis ginti tėvynę.

– O ar daug kolegų išvyko iš šalies?

– Vyrų architektų nedaug, o moterų su vaikais – didžiuliai skaičiai. Milijonai.

Mano įmonėje buvo beveik 40 žmonių. Septynios, pačios darbingiausios, intelektualiausios – 30–45 metų amžiaus moterys išvyko. Galiu sakyti, mes Europai atidavėme viską, kas geriausia. Praėjusį pavasarį Lenkijoje dirbo beveik 450 ukrainiečių architektų. Didžioji dauguma – moterys, bet yra ir jaunų vyrų, kurie ten įsidarbino dar prieš prasidedant karštajam etapui.

– Galbūt turite apytikslius duomenis, kiek išvykusiųjų dirba pagal specialybę?

– Daugiausia jų dirba kitus darbus. Rinkome apie tai duomenis. Išsiuntėme laiškus visiems Europos kolegoms, prašydami įdarbinti mūsų kolegas pagal specialybę. Dabar net nesu tikras, ar gerai darėme, nes tai gali būti viena iš priežasčių, dėl ko jie nebegrįš į tėvynę, mat svečioje šalyje bus spėję puikiai integruotis.

Žinome, kad 2 architektai dirba Šveicarijoje, 1 – Liuksemburge, 450 – Lenkijoje ir 130 – Vokietijoje. Tiesa, kone metų senumo žinios, atnaujintų neturime. Šios statistikos neberenkame.

Galbūt išvykusieji per pirmąją bangą ir iškart gavusieji darbą, ten jau ir nebedirba. Nes tikrai ne visi prie tam tikro statuso pripratę profesionalai nori ir gali kažką pradėti iš naujo.

– Ukrainiečių architektas Volodymyras Nepijvoda interviu man yra sakęs, kad svarbiausias architekto vaidmuo – nepakenkti šaliai...

– Nesutinku, juk tai netiesa. Jei studentas medicinos mokykloje mokėsi trejetui, tai pradėjęs gydytojo praktiką, jis turi laikytis šūkio „Svarbiausia – nepakenkti“, tuomet jis išrašinėja įvairių miltelių ir mikstūrų receptus. Žmogus daro tai, ką moka daryti. Architektūroje taip neveikia. Jei nesi koks nors išskirtinis Danielis Libeskindas (garsus pasaulyje Lenkijos žydų kilmės JAV architektas - red.), o normalus žmogus, tai kad ir kokį objektą suprojektuotum, būtinai atsiras kolegų, kurie pasakys, koks jis labai neskoningas.

Turi būti savo šalies patriotas, turi būti miesto patriotas, turi stengtis dirbti kuo geriau. Architektui labai dažnai tenka eiti į kompromisus. Nekilnojamojo turto vystytojų reikalavimai, pageidavimai ne visada yra tie, kurie nekenkia šaliai. Kai kuriuos skoninga-neskoninga dalykus galima atleisti, nors išties kompozicija, stilistika, ypač fasado, yra nepaprastai svarbios. Tačiau vykdydami užsakymą, privalome laikytis įstatymų, atsižvelgti į gretimų pastatų savininkų ir naudotojų interesus. Tad čia tikrai būtinas: „Nedaryk žalos“.

– Viena jūsų kolegė pasakojo, kad Ukrainoje prieš karą viskas buvo daroma tikrai ne dėl žmonių. Buvo svarbiau, kad pro šalį lengvai pravažiuotų automobilis, arba vienoje vietoje prigrūsti kuo daugiau namų.

– Pagal sovietinius nuostatus, daugiabutyje kilus gaisrui, buvo svarbiausia, kad automobiliai iš aikštelių išvažiuotų pirmieji. Nes jie buvo vertybė. Šiuolaikinės Europos požiūris į saugą prasideda nuo žmogaus.

Mes taip pat stengiamės tarnauti žmonėms, ne kokio nors verslo ar kapitalo interesui. Ir todėl jau dvejus metus sąjunga kovoja su įstatymu, kuriame suformuluoti tiesiog antihumaniškas požiūris į architektūrą ir kuris atima iš mūsų teisę atstovauti visuomenės interesams.

– Ukrainietiška-slaviška-rusiška – kaip ir ar bus atskiriama tai architektūroje?

– Žiūrėkite, nuo 1991 m. rusų architektūra mūsų architektūrai neturi jokios įtakos. Žinoma, turime didžiulius regionus, kurie kultūriškai ir visaip kaip buvo orientuoti į Rusiją. Bet prasidėjus karui, to neliko. Nuo 2008-ųjų neturėjome nė vienos Rusijos architektų darbų parodos. Visi svarbiausi architektūros pokyčiai vyksta Vakaruose, ir mes visuomet žvalgomės į ten. Ukrainai atgavus Nepriklausomybę, tas justi ypač.

– Tačiau jūs, kaip ir mes, turite daug sovietmečiu pastatytų pastatų. Lietuvoje vyksta daug diskusijų šia tema, kai kurie žmonės sako, kad viską, kas susiję su sovietmečiu, reikėtų nugriauti. Tikriausiai turite daug tokių pastatų, kaip juos vertinate?

– Inga, Kijeve turime gatvę, kuri vadinasi Kreshchatik, ji buvo pastatyta po Antrojo pasaulinio karo. Tai viena geriausių gatvių pasaulyje, kurią statė žmonės, save laikę siaubingo karo nugalėtojais. Jie kūrė spindintį miestą ir šviesią ateitį. Su kai kuriais jų dar spėjau susidurti. Daugelis buvo mano mokytojai Dailės institute. Jie sukūrė nuostabios architektūros, mes ją vadiname „stalinistiniu baroku“ – bet ar svarbu, kaip vadiname, buvo toks laikas. Toje kūryboje daug nacionalinio savitumo atspalvių, buvo naudojama tradicinė Ukrainos keramika, majolika su ukrainietiškais ornamentais. Visi šie pastatai, sukurti iki 1960-ųjų, yra labai saviti, jie puikūs.

Vėliau prasidėjo masinės statybos metai, įskaitant vadinamąją chruščiovką ir kitus pramoninės statybos etapus. Šiandien Ukrainoje nevyksta rimtos diskusijos: griauti ar negriauti. Tai didžiuliai Kijevo rajonai, kai kurie iš jų yra labai sėkmingi: turime Rusanivką kairiajame Dniepro krante su ją, lyg salą juosiančiu dirbtiniu kanalu, taip pat miškingoje teritorijoje išsidėsčiusį Vynohradarą.

To laikotarpio statybų mes tikrai nenurašome, nes tai yra mūsų šalies raidos dalis. Tiesiog dėl tokio kultūrinio artumo, dėl labai sunkios ekspansijos buvome stipriau nei lietuviai paveikti rusifikacijos. Paradoksas, bet dabar tose teritorijose, kuriose gyventojai buvo daugiausiai rusifikuoti, ir vyksta didžiausios kovos. Ir, tiesą sakant, rusai dabar masiškai naikina gyvenvietes, kurios nuo seno buvo orientuotis į jų kultūrą.

– Ar jau yra sudaryti sąrašai labiausiai kare nukentėjusių architektūros paminklų? Ką brangiausio praradote Ukrainoje?

– Manau, kad ne visai teisingai atsakysiu į jūsų klausimą. Per kalbą Lvive kultūros ministras Rostyslavas Karandijejievas sakė, kad jau yra sunaikintas 61 valstybinės reikšmės architektūros paminklas. Žinau apie sunaikintus muziejų pastatus, pavyzdžiui, Kuindžio muziejaus pastatas Mariupolyje, Skovorodos muziejus Charkovo srities rajono centre, liaudies dailininkės Marios Prymachenko namas-muziejus Ivankovoje, Kijevo srities šiaurėje. Tačiau nežinau nė vieno ikoniško nacionalinės reikšmės objekto, kuris būtų sunaikintas. Pavyzdžiui, turime X-XI a. architektūros paminklų, kokiais ypač didžiuojamasi Europoje. Mes tokių turime Černigove. Nė vienas iš šių paminklų, laimei, nenukentėjo. Labiausiai nusiaubti yra gyvenamieji rajonai.

– Grįžkime prie UREHERIT. Kuo šie treji metai, per kuriuos bus įgyvendinamas projektas, bus svarbūs Ukrainai.

– Šis projektas leidžia sutelkti profesinės bendruomenės dėmesį į ukrainiečių saviidentifikaciją. Antra, mums labai svarbu gauti profesinių žinių iš tų žmonių, kurie šiai temai jau paskyrė dalį savo gyvenimo ir kūrybos. Tai gerąja prasme yra mokymasis. Trečia, be galo svarbus žmogiškasis faktorius, – specialistų bendravimas, kuris visus džiugina, nes šioje ypatingoje situacijoje nėra nereikalingos konkurencijos, nėra nemeilės, pagrįstos įtarimais. Yra tik susidomėjimas, atvirumas ir noras bendrauti. O tai labiausiai išgrynina žmones, daro visų gyvenimą džiaugsmingesnį, mes tikime, kad tai didis darbas.

Iš pirmų lūpų – apie tai, ką brangiausio kare prarado Ukraina, ir kodėl į sovietinį palikimą jie žiūri be pagiežos