Nors Jonavos rajone gyveno nemažai dvarininkų, kai kurios dvarvietės sunykusios, kitur liko tik parkai. Tačiau Žeimių miestelyje atgyja įspūdingi rūmai, o jais rūpinasi pats profesionalus restauratorius.

Jonavos rajone esančiame Žeimių miestelyje stovi įspūdingas dvaras. Jį paveldėjęs ir dėl to restauratoriumi tapęs dabartinis Žeimių dvaro šeimininkas Domas Noreika vėlyvojo klasicizmo stiliaus pastatą ir jį supantį sodą kelia gyvenimui pats.

Restauratoriaus naudojami metodai dvaro pastatui „gydyti“ stebina. Apie juos ir apie dvaro istoriją šeimininkas noriai pasakoja čia užsukantiems smalsuoliams.

Pasitinka įspūdingi laiptai

[[ge:lrytas:lrytas:29001289]][[ge:lrytas:lrytas:29449257]][[ge:lrytas:lrytas:32289788]][[ge:lrytas:lrytas:32920270]]

Žeimių miestelio pakraštyje svečius pasitinka sena liepų alėja. Keliaudamas ja pamatai įspūdingus metalinius vartus ir už jų augalų apsuptą dvarą.

Dar įspūdingesnis reginys atsiveria užsukus į vidinį pastato kiemą. Čia pasitinka į antrąjį dvaro aukštą ir terasą vedantys laiptai.

Dvare gyvenantis jo šeimininkas D.Noreika, pasitikęs svečius, aprodė savo valdas.

Profesiją nulėmė dvaras

D.Noreika pasakojo, kad dvarą paveldėjo iš savo senelio. Turtas buvo labai apleistas, beveik visos vertybės sunaikintos.

„Tada man buvo 18 metų, būtent dėl dvaro ir tapau restauratoriumi“, – atviravo D.Noreika.

Vyras nusprendė elgtis kitaip, nei paprastai daro naujieji dvarininkai. Jis nepuolė remontuoti pastato, kad jame galėtų vykti puotos.

Dalyje statinio įsikūrė pats su šeima, o kitos erdvės tapo didele eksperimentine restauratoriaus laboratorija.

D.Noreika nori sluoksnis po sluoksnio pašalinti tai, kas nevertinga, ir dvare palikti tai, kas buvo XVIII–XIX a.

Naudoja pieno išrūgas

Kai dvaras buvo statomas, jo mūrui buvo naudojamas karvės pienas. Todėl pieno išrūgų klijus D.Noreika naudoja ir atkurdamas trupančias pastato fasado detales.

„Tai itin sena technologija. Karvės piene yra gryno kazeino, todėl pieno baltymas yra patys stipriausi klijai iš senųjų polimerų. Tokius klijus naudojo senovės egiptiečiai, graikai. Iš natūralios medžiagos pagaminti sukietėję klijai tampa kieti kaip cementas.

Naudodamas šią medžiagą taip ir einu aplink rūmus, tvirtindamas jų sienas, – atliekamas gydomasis pastato konservavimas“, – pasakojo restauratorius.

Kviesdamas į vidų D.Noreika atvėrė antrajame aukšte esančios bibliotekos duris.

Joje restauratorius parodė kamine rastas sudžiūvusių gyvūnėlių – šeškų ir kitokios smulkmės – mumijas.

Jos laikomos suodžiuose, o vėliau, atitinkamai apdorojus, išgaunamas gruntas, kuris naudojamas sienų tapyboje kaip rišamoji medžiaga.

Iš gyvūnų kaulų ir odelių gaminamas plastikas.

„Toks unikalus plastikas išrastas XVIII amžiuje. Ir dabar visa ši patalpa apklijuota apdorotomis triušių odelėmis, o senų seniausias lakas gaminamas iš grindų vabzdžių išskyrų“, – pasakojo D.Noreika.

Darbe vyras mato prasmę

Bibliotekoje sudėti ir išlikę architektūriniai dvaro rūmų fragmentai.

„Originalių detalių likę labai mažai – tik parketo grindys, siena ir lubų lopinėlis. Kitkas suniokota“, – apgailestavo dvarininkas.

Remdamasis likusiais originalais bei istorine medžiaga D.Noreika ant bibliotekos sienų atkuria istorinio ornamento – grotesko – vaizdą.

Kitoje erdvėje pirmajame aukšte taip pat vyksta restauratorių eksperimentai, čia pastatyta ir šiek tiek XVIII ir XIX a. baldų.

D.Noreika tikino, kad savo darbe, kuris trunka labai ilgai, mato prasmę, nes jam išsaugoti tai, kas liko, yra svarbiau, nei paprastai restauruoti pastatą.

Priklausė garsiai giminei

Žeimių dvaras pradėjo formuotis XV a. pabaigoje. XVIII a. Žeimių dvaro sodybą paveldėjo žymus LDK valstybinis veikėjas Dominykas Medekša ir pradėjo mūrinio dvaro ansamblio statybą.

1780 m. D.Medekša Žeimių dvaro sodybą pardavė vyskupui Juozapui Kazimierui Kosakovskiui. Šis dvaras didikų Kosakovskių giminei priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo, o 1941 m. buvo nacionalizuotas.

Valdant Kosakovskiams apie 1830–1840 m. senieji dvaro rūmai buvo rekonstruoti ir perstatyti klasicizmo stiliumi.

XX a. pradžioje Žeimių dvaras vėl buvo remontuotas. Rūmų rytinėje pusėje buvo įrengti laiptai į antrą aukštą, išnyko senieji svirnai, klojimai, pastatytas naujas kumetynas, siloso bokštas.

Dvarą nacionalizavus, jame buvo įrengti butai. 1956–1965 m. čia veikė Žemės ūkio technikumas, vėliau atsirado Žeimių mokyklos pradinukų klasės ir bendrabutis. Jame veikė ir siuvykla.

Atgimimo metais kurį laiką dvaro pastatai buvo apleisti.

Jonavos kraštą dvarininkai buvo pamėgę

Evaldas Utyra

Jonavos rajono savivaldybės

atstovas spaudai

„Jonavos kraštas nuo seno buvo pamėgtas dvarininkų – čia gyveno plati Jonavos įkūrėjų Kosakovskių giminė, Skarulių pavadinimas kilęs nuo gyvenvietę valdžiusių didikų Skorulskių pavardės. Iš Kulvos apylinkių bajorų šeimos kilo garsus XVI a. kultūros veikėjas, lietuvių raštijos pradininkas Abraomas Kulvietis.

Iki šių dienų geriausiai yra išlikęs klasicistinio stiliaus Žeimių dvaras, kuriame paskutiniai Kosakovskiai gyveno iki pat Antrojo pasaulinio karo. Prie Šveicarijos tvenkinio išlikęs medinis XIX amžiaus Barborlaukio dvaras šiandien yra renovuotas ir pritaikytas asmeninėms ar verslo šventėms. Abu šie dvarai valdomi privačių šeimininkų.

Senojo Kulvos dvaro nelikę – už dalyvavimą 1831 ir 1863 metų sukilimuose caro valdžia jį konfiskavo ir dvaras sunyko.

Markutiškiuose bei Vainiuose išlikę tik įspūdingi dvaro parkai su specialiai suformuotu kraštovaizdžiu, alėjomis ir tvenkiniais. Sunykusio Skarulių dvaro ekspozicija įsikūrusi Jonavos krašto muziejaus rūsyje.“

Aštuoniolikmetis paveldėjo dvarą, tapo restauratoriumi ir ėmėsi pastatus „gydyti“ kitaip nei visi