Daugiau nei pustrečių metų Rusijos tęsiamas karas Ukrainoje kasdien reikalauja aukų, o taip pat ir nenutrūkstamo Ukrainos piliečių įsitraukimo į gynybą.

„Karas nesirenka, Ukrainos armijoje tarnauja įvairiausių profesijų žmonės, o architektai – tarp jų“, – „Žinių radijo“ laidoje „Reikia architekto“ sakė laidos autorė ir vedėja Rūta Leitanaitė.

Ji laidoje apie Ukrainos architektų kasdienybę kare, fronto linijose ir už jų kalbėjosi su architekte, visuomenininkė Anna Kyrii ir šiuo metu Ukrainos armijoje tarnaujančiu karo architektu Antonu Tselovalniku.

Architektai paliko savo biurus tam, kad prisijungtų prie karinių Ukrainos pajėgų

[[ge:lrytas:lrytas:31456775]][[ge:lrytas:lrytas:32030433]][[ge:lrytas:lrytas:32111079]][[ge:lrytas:lrytas:33159537]]

Anot Annos, Ukrainos architektų sąjunga, kuriai ji atstovauja, deja, neturi pilnų duomenų apie architektus, prisijungusius prie armijos, tačiau daug jų paliko savo biurus ir išvyko į frontą.

„Dauguma jaunų vyrų architektų, kaip ir bet kokios kitos profesijos atstovų, buvo mobilizuoti, kiti prisijungia savanoriškai. Šie nuostabūs žmonės kaunasi su rusais už Ukrainos laisvę ir už taiką Europoje, o mūsų profesijos kasdienybė Ukrainoje be abejo, taip pat pasikeitė dramatiškai. Kare pasidarė labai sunku tęsti veiklą, išlaikyti verslą“, – pasakojo ji.

Anna pabrėžė, kad nepaisant visko architektūros biurai renka lėšas tam, kad paremtų Ukrainos karius, nes pastarieji šiandien yra patys svarbiausi.

„Mums visiems labai sunku, tačiau turime būti stiprūs ir drąsūs. Deja, negalime pasirinkti gyventi ne kare, bet galime pasirinkti gyventi oriai ir atremti agresorių, ir žinoma, tikėtis pergalės.“

Apie kardinaliai pasikeitusį gyvenimą Annai antrino ir kolega Antonas Tselovalnikas: „Prieš prisijungiant prie Ukrainos karinių pajėgų mokiau vaikus, o dabar miegu ant šaltų grindų ir prausiuosi tik kas kelintą dieną. Prieš karą kūriau kažką gražaus žmonėms, jų gyvenimams, o dabar mūsų tikslas žudyti rusus. Mano misija šiandien pirmiausia išlikti gyvam ir pasiekti, kad mano mokiniai galėtų gyventi ne kovodami prieš rusus.“

Ką kare veikia architektai?

Paklaustas kokią poziciją paprastai Ukrainos armijoje užima architektai ir ar jiems skiriamos kažkokios specifinės užduotys, kur jie gali panaudoti profesines žinias, Antonas aiškino, kad tai priklauso nuo to, į kokius padalinius architektai būna paskirti.

„Tiesą sakant, rinktis to negalime. Pavyzdžiui, aš norėjau patekti į inžinierių būrį, kad galėčiau kuo veiksmingiau pritaikyti savo žinias. Dabar jas pritaikau tik kokius 15 proc. viso to laiko, kurį praleidžiu armijoje. Kai kurie mano geriausi draugai armijoje yra architektai ir mes nuolat kartu, judame, kovojame, atliekame užduotis, bet tą daro visi, ne tik architektai“, – dėstė jis.

Barako kareivinių projektas padarė didelį įspūdį

Neseniai Ukrainos architektų sąjungos organizuotame renginyje diskusijoje buvo pristatytas ir naujoviškas barako kareivinių projektas.

Anna pasidalijo žiniomis, kad Jurgis Chatka, Ukrainos architektų susitikime papasakojo apie karinių barakų projektą. Anot jos, Jurijus yra architektas specializuojasi BIM technologijų srityje.

„Jis prisijungė prie armijos kaip savanoris, paprastai nesistengdamas patekti į jokį specialų, architektų ar inžinierių būrį. Gal po metų jo būrio vadas sužinojo, kad Jurijus puikiai suvokia BIM. Taigi, Jurijus sukūrė barakų, kuriuose kariams sukuriamos padorios sąlygos higienai, miegui, valgiui projektus. Mūsų susitikime Jurijus pristatė tokio barako 3D modelį. Kaip jis pats sakė, praleidęs metus kariuomenėje, jis labai gerai suprato karių: vyrų ir moterų poreikius kare ir jiems pritaikė savo projektą.“

Anot Antono, Jurijaus projektas visiems padarė didelį įspūdį, nes išties tokiose barakuose kario gyvenimas bent kažkiek patogesnis.

„Aš pats karo lauke tikrai nesėdžiu su planšete ir nepaišau projektų. Daugiau naudojuosi savo rankomis ir savo galva kaip paprastas karys, bet mūsų būrio vadas norėtų pritraukti kuo daugiau architektų, nes turime specifinių uždavinių. Pavyzdžiui, kuriame muliažus priešui apgauti. Mes, architektai esame stebukladariai, kaip ir kasdieniame gyvenime iš paprastų plytų, stiklo ir metalų sukuriame vietas, kur žmonės su savo vaikais, šunimis ir daiktais gyvena laimingai. Mūsų profesijos esmė yra sukurti stebuklą iš nieko. Šiandien, kuriame šiek tiek kitokius stebuklus. Man tai visai patinka, nors ir pavojinga“, – kalbėjo jis.

Architekto žinios kare – ar tenka mokytis iš naujo?

Antono manymu, tai – labai filosofinis klausimas.

„Aš praėjau gynybos mokymus iškart prasidėjus karui ir tikrai gavau labai daug žinių, bet karo lauke sulaukiau panašios replikos. Dabar viską, ką išmokai, pamiršk, nes realybėje viską darome kitaip, jei rimtai, tai architektūra yra profesija, kuri suteikia gebėjimus kurti erdvę ir struktūras, kaip jas sumontuoti, nudažyti, kaip sukurti brėžinius, kad juos suprastų ir kiti žmonės. Todėl architekto smegenys veikia šiek tiek kitaip nei daugumos.

Man karo lauke padeda ir patirtis dirbant mokykloje. Žinoma, ten dirbau su dešimtmečiais-penkiolikmečiais, o armijoje su 40–55 metų amžiaus žmonėmis, bet veiksmingiausias bendravimo būdas yra lygiai tas pats. Jeigu karys padaro kažką gero, aš jį pagiriu prieš visus, o jei suklysta, tai pasakau tik akis į akį. Taigi kare naudoju savo ilgos biografijos patirtį 100 proc.“

Asmeninės istorijos ir dokumentinis filmas „Architektų balsas“

A.Kyrii buvo viena iš organizatorių, kuriant dokumentinį filmą „Architektų balsas“, kuris prieš 2 metus buvo pristatytas Venecijos architektūros bienalėje. Taip pat organizavo ir viešą susitikimą su armijoje tarnaujančiais Ukrainos architektais.

Anot jos, svarbu, kad asmeninės istorijos balsai būtų išgirsti ir visuomenė apie juos žinotų kuo plačiau.

Manau, kad visi kariai tarnaujantys Ukrainos armijoje nusipelno pačios didžiausios pagarbos, ir ne tik Ukrainoje. Filme stengiuosi parodyti auditorijai, kad kiekvienas karys nėra tik statistinis vienetas, o žmogus su savo vardu, veidu, balsu, istorija, mintimis ir asmenine nuomone. Norėčiau, kad visas pasaulis pamatytų drąsius architektus tarnaujančius Ukrainos karinėse pajėgose, nes jie mūsų didvyriai.“

Ukraina po karo: ko pirmiausia imsis architektai?

Architektas Antonas Tselovalnikas laidoje sakė pirmiausia apkabinsiantis savo dukrą ir šeimą.

„Tada savaitę miegosiu, tada pakeliausiu, būtinai aplankysiu Lietuvą. Socialinėje medijoje mano draugai dalijasi nuotraukomis iš įvairių šalių, o aš negaliu palikti šalies ribų. Žinoma, taip pat aplankysiu savo žuvusių draugų kapus, susitiksiu su likusiais gyvais ir šiek tiek pašvęsime, o paskui grįšiu į savo architektūros studiją pas mokinius ir ramiai tęsiu tai, ką darau, labai to pasiilgau.

Laikas bėga labai greitai, karas nesibaigia, kad ir kaip to norėčiau. Trokštu, kad jis baigtųsi, kad kartu galėtume laimingai gyventi. Prisimindami tuos, kurie atidavė savo gyvybes už mūsų laisvę ir laimę ateityje“, – sakė jis.

[[ge:lrytas:lrytas:34199508]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Gyvenimas pasikeitė kardinaliai: Ukrainos architektai kare kuria tai, ko niekas nesitikėjo