Bazilika garsėja savo monumentaliu Mikelandželo suprojektuotu kupolu – aukščiausiu pasaulyje, bei neįkainojamais meno kūriniais, tarp kurių – Pieta ir Berninio baldakimas. Po bažnyčia esančiame Vatikano nekropolyje ilsisi daug popiežių, o pati bazilika kasmet sutraukia milijonus lankytojų iš viso pasaulio. Tai ne tik religijos simbolis, bet ir architektūros, istorijos bei meno šedevras.
Ji pastatyta virš Šv. Petro, pirmojo popiežiaus, kapo, todėl per amžius tapo dvasiniu Romos Katalikų Bažnyčios centru ir vienu įspūdingiausių Renesanso architektūros pavyzdžių.
Pradėta statyti popiežiaus Julijaus II (1506 m.) užsakymu ir baigta valdant Pauliui V (1615 m., pašventinta 1626 m.). Joje ir Šv. Petro aikštėje vyksta svarbiausios iškilmės, kuriose dalyvauja popiežius, apie popiežiaus išrinkimą yra paskelbiama iš pagrindinio balkono, esančio bazilikos fasade.
Susiję straipsniai
Teigiama, kad svarbiausias Šv. Petro bazilikos akcentas – ilgas graikiško stiliaus įkvėptas prieangis, Šv. Petro aikštė. Bazilikos išorę puošia skulptūros. Ant fasado matomos puošnios korintinės kolonos su Jėzaus apaštalų statulomis. Prie įėjimo taip pat pastatytos dvi milžiniškos Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus statulos.
Kadangi Šv. Petro bazilika yra vienas gražiausių renesanso architektūros pavyzdžių, jos viduje yra ir daug neįkainojamų lobių – tiek dizaino elementų, tiek artefaktų. Į kūrinių sąrašą įeina Mikelandželo Pieta, Berninio bronzinis baldakimas ir šedevru laikoma neoklasicistinė popiežiaus Pijaus VI skulptūra.
Architektai, sukūrę šventovę
Pirminį planą popiežiaus prašymu sukūrė Renesanso dailininkas Donato Bramantė. Bramantė baziliką modeliavo pagal Romos Panteoną. Jis mirė 1514 m.
Po Bramantės mirties darbas atiteko Giuliano da Sangallo ir Fra Giocondo.
1515 m., mirus Giuliano da Sangallo ir Fra Giocondo, darbą perėmė Rafaelis, kuris į projektą įnešė savų pakeitimų.
Mikelandželas, kuris pirmasis suprojektavo kupolą ir padėjo sukurti tokį statinį, kokį matome šiandien.
Carlo Maderno, 1602 m. popiežiaus paskirtas bazilikos navos ir fasado dailininku, pirmiausia išgarsėjo savo darbais.
Bernini galiausiai perėmė vadovavimą ir sukūrė daugelį ikoninių elementų Bazilikos viduje, įskaitant Šventojo Petro krėslą ir baldakimą.
Statybos truko beveik 120 metų
Statinį 1506 m. užsakė popiežius Julijus II, o jo statyba truko beveik 120 metų. Prie statybų prisidėjo Renesanso epochos dailės meistrai ir architektai, tarp jų Mikelandželas ir Rafaelis. Neabejojama, kad ši bažnyčia yra architektūros stebuklas.
Šaltiniuose teigiama, kad Šv. apaštalo Petro bazilika pastatyta baroko architektūros stiliumi. Ji sukurta pagal Romos Panteono stilių, tačiau Mikelandželas pakeitė galutinį projektą, įtraukdamas atramas masyviam kupolui išlaikyti. Pagrindinis Bramantės planas buvo priderinti baziliką prie lotyniškojo kryžiaus.
Interjeras gausus marmuro, Renesanso epochos skulptūrų, taip pat artefaktų. Berniniui pastačius baldakimą, kad užbaigtų statinį, Šv. Petro bazilika tapo vadovėliniu renesanso simboliu.
Šventojo Petro bazilikos fasadas yra 118,6 m pločio ir 48 m aukščio.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro straipsnyje pažymima, kad priešais baziliką – elipsės pavidalo Šv. Petro aikštė (1657–67, architektas G. L. Bernini). Ją juosia ovali kolonada (klintinio tufo 284 dorėniškojo orderio kolonos ir 88 piliastrai sudaro 4 eiles, jas dengia antablementas su baliustrada, puošia 140 šventųjų statulų, daugiausia jų – 46 – sukūrė skulptorius L. Morelli), kurią su bazilika jungia du 120 m ilgio dengti flygeliai – Karolio Didžiojo (antrajame aukšte įrengta parodų salė) ir Konstantino I.
Aikštės centre stovi obeliskas (antras tūkstantmetis prieš Kristų), šonuose – 2 fontanai (pietrytinėje dalyje, 1613, architektas C. Maderno, šiaurės rytuose – 1675, architektas G. L. Bernini).
Aukščiausias kupolas pasaulyje
Bazilikos kupolas, kurį suprojektavo Mikelandželas, yra aukščiausias pasaulyje. Šv. bazilikos kupolas yra neatskiriama Vatikano panoramos dalis.
Bazilikos atriumą sukūrė didysis italų architektas Carlo Maderno. Statinys yra 71 m ilgio, 12,89 m pločio ir 19 m aukščio. Turi senosios Švento Petro bazilikos pėdsakų. Portiką puošia senoviniai medalionai. O vienos iš penkerių monumentalių bazilikos durų, Šventosios durys, atsidaro tik kartą per 25 metus.
Atriume yra penki įėjimai į baziliką. Visos durys pagamintos iš bronzos. Iš visų Šventosios durys piligrimų laikomos labai šventomis. Jos mažesnės, tačiau tikintieji sustoja prieš šias duris ir meldžiasi. Kitų durų pavadinimai: Mirties durys, Gėrio ir blogio durys, Centrinės durys ir Sakramentų durys.
Šventojo Petro bazilikoje yra daugiau kaip 25 altoriai, tačiau pats švenčiausias altorius, be jokios abejonės, yra Popiežiaus altorius, pastatytas virš nukryžiuoto pirmojo Katalikų Bažnyčios vyskupo Šv. Petro kapo. Atsižvelgiant į jo svarbą, jis dar vadinamas Didžiuoju altoriumi. Visa Šventojo Petro bazilikos idėja buvo sumanyta dėl šventojo Petro aukos įamžinimo.
Šventojo Petro bazilikos navoje yra vienuolika koplyčių. Visas koplyčias puošia vertingi dailės meistrų kūriniai. Bene garsiausia iš visų koplyčių yra Pieta. Skulptorius Mikelandželas, būdamas 24 metų amžiaus, Pietoje vaizduoja Mergelę Mariją, liūdinčią ir laikančią mirusio Jėzaus Kristaus kūną.
Šv. Petro bazilikos navų dizainas liudija jos architektūrinį pranašumą. Centrinės navos sienose iškalti užrašai, šlovinantys šventąjį Petrą ir apskritai krikščionių tikėjimą. Centrinėje navoje taip pat yra du dideli šventinto vandens stulpai, kuriuos suprojektavo italų renesanso architektų grupė. Dar vienas stulbinantis akcentas – 39 religinių figūrų statulos, suprojektuotos piliastrų viduje.
Šventojo Petro bazilikoje saugomi kai kurių didžiausių Renesanso laikotarpio menininkų darbai. Tokie didieji meistrai kaip Rafaelis, Berninis ir Mikelandželas prisidėjo prie bazilikos viduje esančių kolekcijų lobyno. Berninis įamžino baldakimą, o nuostabūs Mikelandželo darbai, tokie kaip Pieta, puošia vieną iš Bazilikos koplyčių.
Bažnyčioje taip pat ilsisi daug garbingų praeities popiežių. Po bazilika esantys popiežių kapai. Bažnyčioje taip pat galima rasti dar vieną senovės Romos laidojimo vietą, vadinamą Vatikano nekropoliu. Ši vietovė buvo atrasta atliekant šiuolaikinius kasinėjimus ir dabar yra atvira visuomenei.
Ankstyvieji statybos etapai
Kaip teigiama Šv. Petro bazilikos oficialiame interneto tinklalapyje, pamatiniai bazilikos poliai buvo 45 metrų aukščio. Norint įrengti atramas, buvo iškastos net 25 metrų gylio tranšėjos. Projektuotojas Bramantė iškėlė 90 atramų, kad jos būtų užfiksuotos po kasetiniais statinių skliautais 150 pėdų aukštyje. Kupolui jis įrengė keturias atramas prie korintinių kapitelių. Bramantė mėgo sukurti dideles erdves. Taip pat pažymėta, kad niekas istorijoje nebandė suformuoti tokio masyvaus statinio.
Bazilikos grindų dizainas pasikeitė, kai Sangallo pakeitė Bramantę. Jis visas Bramantės pasiūlytas grindis paaukštino 12,5 pėdos. Manoma, kad Sangallo apskaičiavo galimybę katedrai įgriūti pelkėtame regione, kuriame ji buvo pastatyta. Kad paremtų statinį, jis pastatė lygiagrečias trijų pėdų storio sienas. Jis taip pat sutvirtino Bramantės sukurtus atraminius stulpus, kad šie atitiktų pokyčius.
Medžiaga, kurią Bramantė naudojo statydamas Šventojo Petro baziliką, buvo kalkių pagrindu pagaminta nuosėdinė uoliena travertinas. Ji buvo labai patvari ir pasižymėjo dideliu tvirtumu. Statybininkai naudojo travertiną, išgautą Tivolyje, mineralų turtingame miestelyje netoli Vatikano. Kai popiežius Julijus II paprašė projektuotojo sumažinti išlaidas, Bramantė apribojo travertino naudojimą ir ieškojo alternatyvių variantų, pavyzdžiui, plytų. Kitas svarbus ingredientas buvo marmuras. Architektai taip pat naudojo medžiagas, gautas iš kitų pastatų.
Šventojo Petro bazilika – nuostabus architektūros triumfas, unikalus statinys. Yra labai nedaug pastatų, kuriuose išlikusi renesanso epochos baroko stiliaus architektūra. Šimtmečius skaičiuojanti istorija ir išlikęs tokių menininkų kaip Mikelandželas parašas ant bazilikos yra lobis tiek tikintiesiems, tiek entuziastams. Šventojo Petro bazilika kasmet sulaukia milijonų lankytojų iš viso pasaulio!