Sklypas nedidelio nuolydžio, todėl atsiveria platus vaizdas į kraštovaizdį.
1255 kv. m projektą sudaro trys paprasti elementai, kurie dinamiškai sugrupuoti, kad prisitaikytų prie sklypo sudėtingos geometrijos.
Gyvenamieji pastatai yra ilgi, o privažiavimas automobiliams yra šiaurėje ir šiaurės vakaruose. Du pastato elementai atsiveria į rytus – čia yra baseino terasa ir miegamieji. Svetainė ir kitos dienos erdvės orientuotos į pietus. Du pagrindiniai judėjimo taškai yra ten, kur susijungia šios erdvės. Namo struktūra sukuria erdvės pojūtį, o pats namas natūraliai įsilieja į aplinką – lyg visada čia būtų buvęs.
„Užsakyme buvo aiškiai išreikštas šeimininkų noras turėti namą, tinkamą gyventi kelioms kartoms. Ši ilgaamžiškumo ir universalumo idėja virto praktiška struktūra, kuri leidžia funkcionaliai naudoti erdves ir prisitaikyti prie skirtingo jame gyvenančių žmonių gyvenimo būdo. Tokį universalumą suprantame kaip tvarumo formą, nes namas pastatytas taip, kad kuo ilgiau išliktų“, sako architektūros studijos „Fran Silvestre Arquitectos“ architektai.
Anot jų, laikantis to paties požiūrio, architektūra tampa laisva nuo tendencijų, geba prisitaikyti prie ateities momentų.
Laikui nepavaldus architektūros pašaukimas visada įkvėpdavo architektus. Šiuo atveju – tai yra vėlyvojo renesanso italų vilos, ypač XVI a. statytos vilos, kurios liudijo kartų kaitą, brėždamos architektūros, laiko ir gyvenimo tęstinumą Veneto regione.
Dabartiniai vilos gyventojai, gyvenantys aktyvų visuomeninį gyvenimą, pageidavo, kad būtų įrengta belvederio formos terasa – privilegijuota vieta, iš kurios būtų galima grožėtis kraštovaizdžiu ir priimti svečius. Ji tarsi pakeltas gyvenamosios zonos tęsinys.
Rūsyje įrengta sveikatingumo erdvė, skirta visiems gyventojams, apšviesta šviesos šuliniu. Savininkai ketina gyventi name intensyviai, todėl įrengtos erdvės, skirtos darbui, mankštai... Name yra visos reikalingos technologijos – įrengta aeroterminė ir geoterminė sistemos, dėl kurių namas yra energetiškai savarankiškas.
Pėstieji į namą patenka iš apatinio sklypo kampo per apsaugotą įėjimo terasą, o dėl kylančio gatvės nuolydžio automobiliais į namą galima patekti iš aukščiausio taško ir patogiai privažiuoti tuo pačiu lygiu kaip ir dienos zona.
Taip natūraliai išsprendžiamas perėjimas tarp viešosios erdvės ir namų interjero.
Architektai sako, kad, statant tokią vilą, jiems patiko įsivaizduoti namą po daugelio dešimtmečių, pertvarkytą būsimų gyventojų, pritaikytą poreikiams, kurių šiandien net negalime įsivaizduoti, bet kuriuos architektūra apims neprarasdama savo esmės.