Savivaldybė aukcione užsimojo parduoti Statybininkų kultūros rūmus. Jų viduje yra išlikę žymaus architekto Antano Vivulskio nebaigtos statyti Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios autentiškų elementų.

Kai per savivaldybės tarybos posėdį prasidėjo diskusijos dėl Statybininkų kultūros rūmų A.Vivulskio gatvėje pardavimo, paaiškėjo, kad pastatas net nėra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Nors iš išorės statinys sovietinis, viduje išlikusios bažnyčios arkos, durų ertmės. Kaip ir Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus gatvėje, nebaigta statyti Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia sovietiniais laikais buvo sudarkyta per rekonstrukciją įrengiant du aukštus skyrusią perdangą.

Tik pradėjus pardavimo procedūras paveldosaugininkai susizgribo: jie ketina spręsti dėl Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios piliorių ir kitų architektūros elementų apsaugos.

[[ge:lrytas:lrytas:37090218]][[ge:lrytas:lrytas:37318476]][[ge:lrytas:lrytas:37399819]][[ge:lrytas:lrytas:37512751]]

Kilo abejonių dėl kainos

Savivaldybės nuosavybė – Statybininkų kultūros rūmų pirmo aukšto maždaug 2,7 tūkst. kvadratinių metrų patalpos. Tai apie 60 proc. viso pastato ploto.

Patalpos šiuo metu nenaudojamos, o anksčiau jose veikė teatras „Vilniaus klasika“, savivaldybės įkurtas Sostinės sporto centras, buvo rengiamos meno parodos, taip pat jose buvo sumontuotas ir eksponuotas nacionalinės koncertų salės akustinis modelis.

Pardavimui nepritaręs savivaldybės tarybos „Laisvės ir teisingumo“ frakcijos narys Vydūnas Sadauskas abejojo nurodyta patalpų balansine pardavimo kaina – beveik 452 tūkst. eurų. Mat šio objekto Registrų centro pažymoje vertė yra virš 2,37 mln. eurų.

Tiesa, savivaldybės atstovai aiškino, kad dar nežinia, kokia bus pradinė patalpų kaina aukciono metu. Nepriklausomų turto vertintojų ataskaita bus pateikta įvertinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai. Po jos išvados bus nustatoma pradinė pardavimo kaina.

Kada galėtų būti skelbiamas aukcionas, taip pat dar nėra aišku.

„Laisvės ir teisingumo“ frakcijos narė Diana Stomienė įsitikinusi, kad Statybininkų kultūros rūmų patalpos yra reikalingos Vilniaus kultūros reikmėms.

Į tai savivaldybės atstovai atsakė, kad Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios vietoje esančio pastato patalpos yra prastos būklės, joms atnaujinti reikia labai didelių investicijų.

Artimiausiais metais savivaldybė tokių lėšų skirti negali, todėl tarybai ir teikiamas sprendimo projektas patalpas parduoti.

[[ge:lrytas:lrytas:38075200]]

Per mažai autentiškumo?

Kodėl iki šiol Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios elementai nėra saugojami valstybės?

Savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas pripažino, kad pastatas atitinka amžiaus cenzo vertinimo kriterijų, bet autentiškumo požymių esą išliko nepakankamai.

Savivaldybės požiūriu sovietmečiu statant Statybininkų kultūros rūmus siekta išsaugoti Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios geros būklės ir unikalią gelžbetoninę konstrukciją, paliekant jos dalis interjero erdvėse, bet originalus sakralinis pastatas buvo negrąžinamai prarastas.

Dėl šių priežasčių savivaldybė nesiūlė pastato įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Tačiau šiuo metu jau kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą (KPD), jis svarstys dėl statinio saugotinų elementų.

Beje, KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar praėjusių metų gegužę, atsižvelgdama į savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos tų pačių metų sprendimą, nutarė nesiūlyti buvusių Statybininkų kultūros rūmų įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Esą šis pastatas stovi Vilniaus miesto istorinėje dalyje, Naujamiestyje, todėl savaime priskirtas vertingųjų savybių požymių turinčių objektų kategorijai.

KPD Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjos Gerdos Mockevičės žodžiais, teisės aktai įpareigoja tokių pastatų statybos darbus vykdyti tyrimų pagrindu, todėl planuojant pastato pritaikymą turi būti atsižvelgta į išlikusias gelžbetonio konstrukcijas, kurios priklausė Švč.Jėzaus Širdies bažnyčiai.

Numatyti ir apribojimai

Savivaldybė naujiesiems Statybininkų kultūros rūmų patalpų savininkams taip pat numačiusi apribojimų: aukciono sąlygose nurodyta, kad, norint nugriauti pastatą, atlikti jo rekonstrukciją arba statyti iš naujo, reikės atstatyti Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios pastatą, kitu atveju parduodamoms patalpoms galimi tik paprastojo arba kapitalinio remonto darbai.

Be to, naujasis patalpų pirkėjas turės įsipareigoti išsaugoti išlikusias autentiškas Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios struktūras, užtikrinti jų atvėrimą ir prieinamumą, sudarant galimybes suderintu laiku jas neatlygintinai apžiūrėti visuomenei.

[[ge:lrytas:lrytas:38075202]]

Architektą palaidojo pastato rūsyje

Maldos namai, kuriuos projektavo architektas A.Vivulskis (1877–1919), turėjo tapti didingiausi Vilniuje.

Bet žmonės nebaigtoje statyti bažnyčioje meldėsi trumpai – ji sovietmečiu buvo uždaryta, paskui perstatyta. Bažnyčios arkos antrame aukšte buvo paslėptos po gipskartonio plokštėmis.

Kad tos arkos nesugriūtų, Statybininkų kultūros rūmų rekonstrukcijos autorius A.Mačiulis įrengė jas sutvirtinusią perdangą. Taip atsirado dvi salės, kurios daugiau nei prieš tris dešimtmečius buvo sunaikintos įrengiant boulingo klubą.

Iš bažnyčios elementų išlikusi ir durų anga. Tai – vadinamosios altaristos durys. Čia pat turėjo gausti vargonai, kurie taip ir nebuvo įrengti.

Naujos bažnyčios Vilniuje statybos konkursą aukšti Krokuvos (Lenkija) dvasininkai paskelbė 1905 metais.

Pagal pirminį A.Vivulskio sumanymą Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia turėjo būti gelžbetonio sienų, trinavė, su 2 aukštais bokštais ir dideliu kupolu, ant kurio būtų buvusi užkelta įspūdinga Kristaus statula.

Statybos prasidėjo 1913 metų viduryje, iš pradžių darbai ėjo kaip iš pypkės. Kilo betono sienos, kolonos, pabaigta pagrindinė nava. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija, bolševikų perversmas ir carinės imperijos subyrėjimas ilgam sustabdė statybas.

Tvyrant pokario suirutei ambicingam projektui katastrofiškai trūko lėšų, be to, statybų planus sujaukė ir netikėta A.Vivulskio mirtis.

Architekto kūnas buvo palaidotas jo projektuotos bažnyčios rūsyje, o kaip statyti toliau, niekas nežinojo. Vis dėlto statybos darbai, nors ir lėtai, su ilgomis pertraukomis ir miglota orientacija į išlikusius A.Vivulskio piešinius, vyko iki pat 1939 metų.

Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia taip niekada ir nebuvo baigta. 1963-iaisiais maldos namuose rasti A.Vivulskio palaikai buvo perlaidoti Rasų kapinėse.

Pokariu pastatas buvo perduotas Valstybiniam dramos teatrui ir paverstas dekoracijų sandėliu, tačiau 1960 metais Ministrų tarybos nutarimu bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Nebaigtoje šventovėje netgi buvo rengiamos pamaldos.

Vis dėlto praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio viduryje nuspręsta idėjiškai neperspektyvią šventovę iš dalies nugriauti, o likusią dalį pertvarkyti į čia netrukus iškilusius Statybininkų kultūros rūmus.

Vilnius ruošiasi parduoti sovietinį pastatą – bet kas slepiasi jo viduje, nustebino daugelį