Kai kalbi su Gražina Janulyte-Bernotiene, į pokalbį norisi eiti lėtai. Neskubant, tarsi vaikštinėtum ką tik suprojektuota parko sala – ieškodamas vaizdo, ramybės, arba mažo akcento, kuris neprimeta, o kviečia.

Garsi architektė, kurios vardas siejamas su Kauno technologijos universiteto (KTU) pastatais Kaune – KTU Maisto mokslo institutu, KTU Mokslo ir verslo centru, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) biblioteka ir infocentru, LSMU Naujausių farmacijos technologijų centru, Vytauto didžiojo universiteto (VDU) polifunkciniu studijų ir mokslo centru, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcija ir nauja statyba, Anykščių kultūros centro rekonstrukcija, istoriniu parku Kėdainiuose ir daugybe kitų objektų, šiandien džiaugiasi nauju įvertinimu – „Žaliosios erdvės 2025“ konkurse jos kurtas Marių parko salos projektas Marijampolėje pripažintas geriausia žaliąja erdve Lietuvoje, už jį daugiausia savo balsų atidavė ir portalo Lrytas skaitytojai.

Kartu su kolege architekte Guoda Zykuviene sukurtas projektas – subtilus kraštovaizdžio, atminties ir šiuolaikiško viešosios erdvės scenarijaus derinys. Apie tai – ir apie dar daugiau – kalbamės su pačia architekte.

– Projektas sulaukė įvertinimo – ar jautėt, kad gali taip nutikti?

– Esame maloniai nustebintos. Aš apie apdovanojimą sužinojau tik paskelbus rezultatus. Tad jis – ne tik mūsų studijos, bet ir visų, prisidėjusių prie šio darbo, bendras laimėjimas. Projekto vystytoja – Marijampolės savivaldybė – nuo pat pradžių labai aiškiai suvokė, ką ši vieta reiškia miestui. Vertinu ir tai, kad žmonės balsavo – tai reiškia, kad erdvė jiems svarbi.

[[ge:lrytas:lrytas:24361664]]

– O kaip pati susipažinot su ta vieta – ką pirmiausia pajutot atvažiavus?

– Suintrigavo pats vietos aprašymas – Šešupės tvenkinys, Kumelionių piliakalnis... Važiavau porą kartų apeiti visą Marių parką. Buvo gražios vasaros dienos, ir vietovė mane užbūrė. Sala, suformuota patvenkus upę, yra tik dalis visos teritorijos. Norėjosi išsaugoti tai, kas jau yra – tą kraštovaizdžio ramybę – bet kartu įžvelgti ir potencialą plėtrai.

[[ge:lrytas:lrytas:38301721]][[ge:lrytas:lrytas:38085099]][[ge:lrytas:lrytas:38203110]][[ge:lrytas:lrytas:37815935]]

– Atrodo, tai nebuvo tik vienos salos projektas?

– Tikrai ne. Pradėjome nuo detaliojo plano visam Marių parkui – reikėjo įvertinti, kaip šią teritoriją naudoti, kaip ją saugoti. Turėjome pažinti ją labai detaliai: kur kokie želdiniai, kokia inžinerinė struktūra, kokie galimi scenarijai ateičiai.

– Įdomu, kaip sekėsi bendradarbiauti su savivaldybe. Tokie projektai juk reikalauja pasitikėjimo.

– Taip, ir to pasitikėjimo tikrai buvo. Laiko turėjome nedaug, todėl labai padėjo tai, kad savivaldybė buvo aktyvi proceso dalyvė. Ypač dėkingos esame architektams, kurie tiksliai suformulavo užduotį ir suprato, su kokiais iššūkiais susiduriame projektavimo metu.

– Stebint tą salą dabar, atrodo, kad ji ne „įstatyta“, o išaugusi. Kaip pasiekėt tokį santykį su vieta?

– Sala iš tikrųjų susiformavo pastačius Šešupės užtvanką – tai ne natūralus, o žmogaus sukurtas darinys. Tačiau ji tapo kraštovaizdžio dalimi: iškastas kanalas sumažino uždumblėjimą, atsirado tiltas, jungiantis salą su parku. Į tą vietą žmonės patys pasodino medžių – miestiečių talkos prieš trisdešimt metų. Todėl mūsų užduotis buvo ne primesti idėjas, o atrasti scenarijų, kuris leistų tai, kas jau gyva, atskleisti dar jautriau – ir vaizdą į piliakalnį, ir santykį su reljefu.

[[ge:lrytas:lrytas:38523432]]

– Ką labiausiai norėjosi išlaikyti – tą natūralumą, tylą?

– Ir tai, ir judėjimą. Sala jau ir anksčiau buvo gyva – čia veikė vandens sporto bazė, buvo smėlio paplūdimys, laužavietės. Žmonės ją mylėjo. Norėjome išplėtoti jos galimybes taip, kad visoms amžiaus grupėms būtų sava vieta – kas nori ramybės, kas nori veiksmo.

Parengėme scenarijų, kuriame suplanuotos aktyvaus poilsio, sporto, paplūdimio zonos, vaikų žaidimų aikštelė, individualios laužaviečių vietos. Palei pėsčiųjų takus atsirado žvejų vietos. O prie tilto – vienintelio įėjimo – suprojektavome aikštę, bendravimo tašką. Norėjosi, kad viskas veiktų kaip natūraliai augantis gamtos parkas.

– Viena labiausiai įstrigusių detalių – plūduriuojanti sala. Atrodo, tarsi poetinis gestas.

– Iš tikrųjų idėja atsirado projekto užduotyje. Bet jos vietą, dydį, formą ir paskirtį kūrėme jau mes. Ji išėjo kaip daugiafunkcinis taškas – jungia takų sistemą, išveda ašį nuo tilto į vandenį. Norėjosi, kad ji būtų ne tik akcentas, bet ir turėtų funkciją: rytą gali naudotis žvejai, dieną – paplūdimio lankytojai, vakare – mažesni renginiai. Aplink įrengti suolai, privesta elektra. Labai svarbu buvo neprašauti su dydžiu ir padėtimi – atrodo, kad pataikėm.

– Skamba kaip erdvė, kuri jungia daug gyvenimo ritmų. Galvojot apie visus – vaikus, senjorus?

– Taip, tikslas buvo, kad tai būtų parkas visiems. Detaliajame plane yra numatytos ir edukacijos, veiklos senjorams, planuojama dengta poilsio rotonda. Visa tai kurta su mintimi apie ilgalaikį gyvavimą, apie socialinį tvarumą.

– O jei kalbėtume apie tvarumą plačiąja prasme – ar tai buvo Jums svarbu kaip architektei?

– Šiandien daug kalbama apie tvarumą medžiagų ar energijos požiūriu. Šiame projekte daug naudojome termomedienos – mums ji atrodė tinkamiausia gamtos parkui. Bet man tvarumas – ne vien medžiaga. Tai ir tai, kad parkas ilgai teiktų žmonėms galimybes ilsėtis, sportuoti, bendrauti. Ir kad erdvė lengvai galėtų prisitaikyti prie pokyčių – kai keičiasi poreikiai, šeimos, miestas.

[[ge:lrytas:lrytas:38523361]]

– Ar sekate, kaip ši vieta gyvena toliau?

– Žinoma. Ir matau, kad kol kas didžiausia problema – pasiekiamumas. Marių parkas nėra patogiai pasiekiamas viešuoju transportu, tai riboja kai kurių socialinių grupių galimybes juo naudotis. Labai tikiuosi, kad atsiradus planuojamiems objektams – elingui, apžvalgos bokštui – išaugs srautai, atsiras ir sezoninis viešasis transportas.

– Marijampolė – ne pirmas miestas, kuriame paliekate stiprų architektūrinį pėdsaką. Dirbdama skirtinguose miestuose jaučiate jų charakterius?

– Be abejo. Ir Marių parkas – ne pirmas mūsų projektas šiame mieste. Nuo 1988-ųjų kūrėme Marijampolės kultūros centro projektą. Po to dar apie dešimt metų kartu su savivaldybe keitėme ir tikslinome pastato paskirtį.

Studija taip pat yra sukūrusi Anykščių kultūros centro rekonstrukciją, Kėdainių istorinio parko pertvarką, Molėtų daugiafunkcinę aikštę, šiuo metu dirbame Kuršių nerijoje. O Kaunas – mūsų gimtasis miestas, kuriame esame palikę daug svarbių darbų. Čia projektavome Kauno technologijos universiteto pastatus, Kauno apygardos teismą.

– Jūsų interviu dažnai skamba mintis apie nenaikinimą. Ar tai vis dar aktuali nuostata šiandienos architektūroje?

– Labai aktuali. Tai viena iš tvarumo koncepcijų. Šiandien ypač vertinami projektai, kurie numato konversijas – t. y. pritaikymą naujam naudojimui. Kai rekonstruojame teritorijas, kurios jau egzistuoja – neplečiame miesto be reikalo, taupome infrastruktūros lėšas, mažiname transporto poreikį. O kartu – ugdome glaudesnį miestiečių bendravimą.

[[ge:lrytas:lrytas:38523359]]

– Ar keičiasi Jūsų santykis su architektūra, kai joje praleidžiama tiek daug metų?

– Jei klausiate apie asmeninį santykį – taip, man vis labiau norisi tylos, gamtos. Jei kalbame apie profesiją – man visada rūpėjo tikslumas. Dabar, dirbdama su dukra Guoda, matau, kad ji jo reikalauja dar daugiau. Architektūros kalbą pasirenkame pagal kontekstą – nėra vieno kelio, nėra vieno stiliaus.

– O pati architekto figūra – ji šiandien vis dar stipri?

– Architektas visada buvo procesų dalis. Nepriklausomas – retai kada. Bet jis gali daryti įtaką – ne tik miestui, bet ir gyvenimo kokybei. Jo balsas svarbus – net jei tenka laviruoti tarp socialinių, juridinių, ekonominių veiksnių.

– Jūs esate viena iš tų architekčių, kurių balsas girdimas jau daug metų. Ar moteriai šioje profesijoje vis dar reikia būti „stipresnei“?

– 1993 metais įkūriau studiją, kuri iki šiol dirba. Dauguma projektų – kolektyviniai, ir dažniausiai laimėti architektūriniuose konkursuose. Tai leidžia rinktis – dirbti su įdomiais, individualiais objektais. Aišku, įgyvendinant projektus, reikia ir žinių, ir kantrybės, kartais – ir stiprybės.

Apie moteris architektūroje kalbėjome ir vienoje radijo laidoje – sutarėme, kad svarbiausia yra kolektyvas. Kai indėlis neskirstomas pagal lytį, o pagal gebėjimą.

– Jūsų sukurti pastatai dažnai palieka labai stiprų įspūdį. Kaip pati žinote, kada padarėte gerai?

– Tikrai žinome, kur nepadarėme gerai. Ir ta vieta būtinai „išlenda“. Pradžioje viską stengiuosi pamatyti iš viršaus – tarsi iš paukščio skrydžio. Tam būtinas maketas. Vėliau eini į vidų – į erdvę, kurią kuria struktūra. Jei pavyksta pastato išorę ir vidų sujungti į vientisą sprendinį – tai jau laimėjimas.

– Ar vis dar piešiate ranka?

– Taip. Kiekvienas architektas turi savo būdą ieškoti pirminės minties. Aš draugauju su pieštuku. Tai mano pradžios taškas. Kolegės dirba kompiuterinėmis programomis – be jų neįmanomas projekto užbaigimas. Bet man svarbi ta pirmoji linija – ranka, ant popieriaus.

– Ir vis tiek – kai architektūra tampa gyvenimu dešimtmečiams, ar dar norisi kalbėti per ją?

– Architektūra yra visa mus supanti erdvė. Džiaugiuosi, kad vis dar galiu ją stebėti, vertinti, dalintis mintimis. Tam juk visai nebūtina eiti į darbą. Ar ne?

Garsi kaunietė Marijampolę pavertė traukos centru – Marių parko sala tapo kažkuo, ko Lietuva dar neturėjo